Pamokslai

Timotiejus, kuriam Paulius skyrė šiuos žodžius, buvo jaunas jo talkininkas, kurį apaštalas pirmą kartą sutiko Listroje. Po kelių metų vėl aplankęs Listros Bažnyčią Paulius išgirdo apie jį gražių liudijimų. Tautų apaštalas jį pakvietė prisijungti prie misijų kelionių, ir jis tapo ištikimu Kristaus evangelijos nešėju į pagonių kraštus. Kadangi Timotiejus kelionėse išpažino Kristų „daugelio liudininkų akivaizdoje“, Paulius ant jo „uždėjo rankas“ ir įšventino į vyskupus. Abiejuose laiškuose Timotiejui, kuriuos jis parašė būdamas įkalintas Romoje, apaštalas siunčia gausių patarimų jam ir pirmajai Krikščionių Bažnyčiai.

Pauliaus pamokymas susideda iš dviejų dalių. Pirmojoje apaštalas įspėja apie dvasinius pavojus, su kuriais susiduria krikščionys, „spąstais ir pagundomis“, „kurios žmones sugadina ir pražudo.“ Antrojoje apaštalas moko, ko turi siekti Timotiejus ir kiekvienas krikščionis, kad „pagautų amžinąjį gyvenimą,“ jog išliktų nepeiktinas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus akivaizdoje.

Pagrindiniu dvasiniu pavojumi Paulius įvardija geidimą pralobti. Šį geidulį jis vadina „didžiule pagunda“, kuri atveda ne į gyvenimo prasmę ar džiaugsmą, bet priešingai, į daugybę kančių ir nuklydimų. Geidimą pralobti, arba apskritai godumą, jis vadina „aistra“, kuriai pasidavę net kai kurie bažnyčios žmonės nuklydo nuo tikėjimo. Jis įspėja: „Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo,“ ir reziumuoja: „visų blogybių šaknis yra meilė pinigams.“

Paulius pabrėžtina kalba, kad ši blogybių šaknis nepriskirtina sąžiningai užgyventam turtui, sutaupytoms lėšoms, bet pačiam siekiui pralobti, aistrai, kurią jis vadina „godumu“ arba „meile pinigams.“ Žmogus gali būti turtingas ir tuo pačiu metu pamaldus, neiškelti turto į aukščiausias gyvenimo vertybes, nepririšti prie jo savo širdies. Tuo pačiu metu, neturtingas žmogus gali būti užvaldytas šios aistros ir jos dėka „būti draskomas daugybės vidinių kančių“, pavydo, „neprotingų ir kenksmingų“ geidulių, įvairių piktų kėslų ir planų, kurie „žmones sugadina ir pražudo.“

Kaip atrodo šios aistros užvaldytas žmogus? Luko evangelijoje Kristaus apibūdintas turtuolis yra klasikinis goduolio pavyzdys. Tai žmogus, kuris savo širdį buvo visiškai pririšęs prie „žemės“, tikrą Dievą iškeitęs į mamoną. Jis visokeriopais būdais demonstravo savo turtus. Iš kitų jis išsiskyrė purpuriniais, plonos drobės rūbais, kokių neįstengdavo įsigyti joks vidutines pajamas turintis žmogus. Savo turtus jis demonstravo ir kasdieninėmis ištaigingomis puotomis, kuriose dalyvavo ne tik tie penki jo broliai, bet ir kiti į jį panašūs individai. Bet netgi tai dar nėra absoliutus akivaizdus puolusio goduolio požymis. Šalia jo vartų gulėjęs vargšas Lozorius atskleidė, kad tas turtuolis yra dvasiškai žuvęs, tikėjimą praradęs žmogus. Užvaldytas godumo aistros jis atsisakė pasidalinti duonos kąsniu su stokojančiu artimu, nors Lozorius nebuvo individas, kuris dėl girtuoklystės prarado šeimą, namus ir visą gerbūvį, bet buvo tikintis žmogus, kuris dėl ligos negalėjo užsidirbti pragyvenimui. Anais laikais nebuvo jokių socialinės rūpybos organizacijų. Jo viltis buvo tas turtais pertekęs turtuolis, kuriam pasidalintas duonos kąsnis niekaip negrasino nepritekliumi. Deja, turtuolio šunys turėjo minkštesnę širdį... Atbėgę pas Lozorių jie laižydavo jo votis, kai turtuolis atsisakydavo dalintis net trupiniais nuo vaišėmis perkrauto stalo.

Apaštalas ragina saugotis šios aistros, tačiau jis taip pat ragina, netinginiauti, bet sąžiningai atlikti pavestas pareigas. Laiške Kolosiečiams jis sako: „Kas nenori dirbti, tenevalgo! Mat mes girdime, jog kai kurie jūsiškiai tinginiauja, nieko nedirba, tik niekdarbiauja.“ Tačiau didžiuoju pelnu jis vadina ne turtus, o „maldingumą.“ „Žinoma, maldingumas yra didelis pelnas, kai pasitenkinama tuo, ką turi.“

Iš tikrųjų palaimintam gyvenimui žemėje nereikia ypatingai gausių turtų, didelių pinigų. Žmogui nereikia kelių valgiais nukrautų stalų, dešimties lovų, penkių automobilių. Geidžiantis pralobti nepasitiki Dievo apvaizda, jaučiasi nesaugus dėl ateities, mano, kad pinigai suteiks gyvenimo garantijų. Tačiau mūsų Viešpats ir Gelbėtojas Jėzus Kristus įspėja: „Gyvybė nepriklauso nuo turto“ ar jo gausumo.“ Todėl Apaštalas Paulius sako: „Turėdami maisto ir drabužį, pastogę, būkime patenkinti.“ O turtingiems krikščionims per Timotiejų jis pataria: „Tu, Dievo žmogau, ... įsakyk, kad [jie] nesididžiuotų ir nesudėtų vilčių į nepatikimus turtus, bet viltųsi Dievu, kuris apsčiai visko mums teikia mūsų džiaugsmui. Tegul jie daro gera, lobsta gerais darbais, esti dosnūs, dalijasi su kitais. Šitaip jie susikraus lobį ­ gerus pamatus ateičiai, kad pasiektų tikrąjį gyvenimą.“

Apaštalas argumentuoja tokį sveiką požiūrį į žemišką turtą, sakydamas: „Juk mes nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime.“ Karstas ir įkapės turbūt ir yra viskas, ką su savimi išsineša net milijonus sukaupęs žmogus. Tik ar jis yra turtingas pas Dievą?

O kas atsitinka su mirusio goduolio siela?

Lozorių apleidęs, Dievą į mamoną iškeitęs goduolis po mirties pateko į pragarą - amžinų kančių vietą. Užvaldytas pinigų meilės jis prarado maldingumą, „pakliuvo į pagundą ir spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų.“ Visa tai jį sugadino ir pražudė. Jis užmiršo atgailą, neišpažino nuodėmių, atmetė Dievo įsakymą: „Mylėk Viešpatį savo Dievą ir artimą kaip patį save.“ Štai kodėl jis pateko į „tą kankynės vietą.“ Neveltui mūsų Viešpats Jėzus Kristus klausia: „Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?!“ Tas goduolis netikėjo, kad po mirties egzistuoja amžino pasmerkimo vieta, bet tai nieko nekeitė. Tik atsidūręs joje ir patyręs šią tikrovę jis ėmė rūpintis kaip nors įspėti savo penkis brolius, kad anie siektų išganymo ir nepatektų į pasmerktųjų tarpą.

„O tu, Dievo žmogau, bėk nuo tų dalykų!“ – ragina apaštalas Paulius. „Verčiau vykis teisumą, maldingumą, tikėjimą, meilę, ištvermę, romumą. Kovok gerąją tikėjimo kovą, pagauk amžinąjį gyvenimą, kuriam esi pašauktas.“

Apaštalas nurodo į mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų. „Dėl Kristaus Jėzaus, kuris prie Poncijaus Piloto pateikė gerą išpažinimą, aš tau įsakau išlaikyti įsakymą be dėmės ir priekaišto.“

O koks buvo Jėzaus išpažinimas prieš Poncijų Pilotą? Tai jo žodžiai: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio.“ „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso.“ Mirties akivaizdoje Jėzus išpažino Evangeliją – mums skirtą gerąją žinią, kuri skelbia, kad Dievo Sūnus priėmė kūną, kad „žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.“ „O amžinasis gyvenimas ­ tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų ­ Mesiją.“

Ir mes išpažinkime šį tikėjimą į „palaimintą, Vienintelį Valdovą, karalių visų karalių ir viešpačių Viešpatį, vienintelį nemirtingąjį, kuris gyvena neprieinamoje šviesoje, kurio joks žmogus neregėjo ir negali regėti.“ „Šlovė ir amžinoji valdžia“ priklauso tik jam: Tėvui, Sūnui, ir Šventajai Dvasiai. Jis mus sutvėrė ir savo apvaizda aprūpina, jis mus atpirko savo brangiu krauju, jis mus pašventino savo Žodžiu bei Sakramentu, ir iš savo malonės paruošia Dievo karalystei - tikros paguodos ir džiaugsmo vietai amžinybėje, kurioje prieglobstį rado ir ištikimasis Lozorius. Amen.