Pamokslai

Amžinybės sekmadienis ženklina naujo laiko pradžią. Mums, kurie toliau pasiliekame šios žemės kelionėje, jis reiškia įžengimą į Advento laikotarpį, skelbiantį Dievo meilę ir malonę žmogui, kurią dangiškasis Tėvas atskleidė siųsdamas savo Sūnų į žemę. Jus, kurie džiaugiatės Išganytojo gimimu, Jėzus vadina palaimintais. „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite. Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo.“

Amžinybės sekmadienis taip pat ženklina nesibaigiančio, naujo laiko pradžią – amžinybę. Į šį laiką jau įžengė visi baigę šios žemės kelionę, todėl šiandien mes prisimename mūsų artimuosius, kurių kūnai jau yra užmigę Viešpatyje ir ilsisi laikiname Dievo dirvos prieglobstyje. Mes juos prisimename ne kaip mirusiuosius, bet kaip gyvus, nes Jėzus sako: „Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena.“ Visi tikintieji yra gyvi Dievo prieglobstyje ir kartu su mumis laukia antrojo Kristaus atėjimo, mirusiųjų prisikėlimo ir būsimojo amžinojo gyvenimo. Mirusiųjų atžvilgiu Paulius sako: „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties. Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo.“

Šį amžinąjį gyvenimą ir būsimą prisikėlimą skelbia mūsų Viešpats Jėzus šio sekmadienio evangelijoje. „Iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.“ Ar pastebite, kad apie amžinybę Jėzus kalba dabarties laiku? Mums, gyvenantiems, jis sako, kas dabar „klauso jo žodžių“ ir „tikį tą, kuris jį atsiuntė,“ tas jau dabar turi amžinąjį gyvenimą? Tuo tarpu mirusiųjų atžvilgiu jis kalba būsimuoju laiku. „Nesistebėkite, kad ateis valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą.“

Dievo Sūnus pirmiausia siunčia žinią gyviesiems. Tai stiprūs žodžiai, nes dalį jų jis vadina mirusiais ir praneša jiems apie būtinybę dar šiame gyvenime pereiti „iš mirties į gyvenimą.“ „Iš tiesų sakau jums: ateis valanda ­ ir dabar jau yra, ­ kada mirusieji išgirs Dievo Sūnaus balsą, ir kurie bus išgirdę, tie bus gyvi.“

Be tikėjimo į Dievą ir jo Mesiją Jėzus žmogų apibūdina kaip dvasiškai mirusį. Žmogus „valgo ir geria, perka ir parduoda, sodina ir statosi,“ ir mano, kad yra gyvas, kai iš tikrųjų yra dvasiškai miręs, gyvena be Dievo ir lieka surakintas savo nuodėmėse, dėl kurių jis netenka net mažiausios vilties įgauti palaimintą, amžiną gyvenimą.

Vis dėlto Jėzus atėjo būtent pas tokį žmogų. Vardan šio dvasiškai mirusio Dievo Sūnus priėmė kūną ir paaukojo save kaip tobulą auką jo nuodėmių atleidimui, kad šis dvasiškai miręs žmogus prisikeltų. Tokie kažkada buvo Efeziečiai. Paulius jiems sako: „Ir jūs buvote mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis... Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi.“

Šią dvasinio atgimimo dovaną Jėzus mums padovanojo Krikšte. Sakramente pats Jėzus mus atgimdė per vandenį ir dvasią ir padarė gyvus Dievo akivaizdoje. Krikšte mūsų vardai tapo įrašyti amžinybės knygose, kurios bus atskleistos Kristaus antrojo atėjimo dieną. „Džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje,“ – sako Jėzus. „Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.“

Krikšto slėpinys per atgailą tęsiasi visą gyvenimą. Pakrikštyti mes turime pradėti atnaujintą gyvenimą kartu su Jėzumi, kuris už mus mirė ir prisikėlė. Jo išsižadėti reiškia vėl dvasiškai mirti. O ką reiškia būti dvasiškai mirusiu? Tai nustoti daryti atgailą! Kada mes ramia sąžine pradedame daryti nuodėmę, kai peržengiant Dievo įsakymus mus nustoja kaltinti sąžinė, tuomet mes jau esame dvasiškai mirę. Tapę tokiais mes nustojame lankytis bažnyčioje, priimti sakramentą.

Tokiu būdu apmąstomuosius žodžius Jėzus pirmiausia skiria gyviesiems. „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.“ Dvasinis atgijimas veda mus į atgailą ir nuodėmių išpažintį, atgijusi sąžinė verčia mus ištarti: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau.“

Išgirdęs Dievo Sūnaus balsą, dvasiškai atgijęs žmogus jau dabar „turi amžinąjį gyvenimą.“ Jis nebepateks į amžinojo Dievo teismą, nes „iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.“ „Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas.“

Jėzus kalba ir būsimuoju laiku. „Nesistebėkite, kad ateis valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą.“

Dvasiškai atgijęs žmogus, dėka Kristaus nuopelno ir malonės, jau šiame gyvenime perėjo iš mirties į gyvenimą, todėl mirtis jam yra vartai į džiaugsmingą, palaimintą gyvenimą Dievo artumoje. Amžinybė jam yra palaimintas žodis; ją išvydęs kartu su giesmininku, vokiečių poetu Kasparu Heunisch jis netveria dangiškuoju amžinybės džiaugsmu:

„O amžinybe, koks gaivus / Tas Jėzaus žodis malonus, / Kuris mane ramina.

Širdis pilna didžių džiaugsmų / Jau nebejaučia tų skausmų, / Kurie mane kankino.

Nes amžinybė saldo tai, / Ką čia apsunkina vargai.“

Mirties valandą tikintis žmogus išvydo tą palaimintą viltį, pasiekė tą malonę, kurios ilgėjosi. Kristaus atėjimo dieną Dievas naujame danguje ir žemėje jo kūną perkeis ir prikels iš numirusių ir „padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia.“ Tikintis žmogus „nepateks į teismą,“ nes dar gyvendamas žemėje jis atgijo dvasiškai per Kristų, iš mirties perėjo į gyvenimą.

„Visi gulintieji kapuose išgirs jo balsą,“ o tai reiškia, kad Jėzų regės ir tie, kurie netikėjo į Dievą ir mirė surakinti savo nuodėmėse. Jie taip pat išvys amžinybę, tik jie prisikels ne gyventi, bet stoti į teismą, prisikels amžinai mirčiai. Gal būt jie neigė Dievą, sakė kad jo nėra, tyčiojosi iš jo sekėjų. Tikrovė nuo to nepasikeis. Jie irgi išvys amžinybę, realybę, kokią regėjo tas turtuolis iš Kristaus pasakojimo apie vargšą Lozorių. Dievo išsižadėjęs jis „pateko į kančių vietą,“ kas privertė jį ištarti: „Aš baisiai kenčiu šioje liepsnoje.“ Amžinybė jam nėra gaivus žodis. Tiems, kurie mirė neperėję į gyvenimą per Kristaus žodį ir Sakramentą, kurie darė bloga, amžinybė reikš kvietimą į Dievo teismą.

Vokiečių poetas Johannes Ristas sukūrė giesmę, kurioje apibūdina pasmerktųjų amžinybę.

O amžinybe, koks aštrus / tas žodis teisiantis, baugus / kaip jis mane graudina.

Lyg kardas veria jis mane / širdis suvirpa manyje / ir siela taip kankinas.

Kai tik šį žodį išgirstu / neviltyje vis nuliūstu.

Paskutiniąją dieną teisieji bus atskirti nuo neteisiųjų, kaip „piemuo atskiria avis nuo ožių.“ Teisėjui ištarus nuosprendį, tie, kurie „darė bloga“, „eis į amžinąjį nubaudimą“, bus atiduoti amžinai mirčiai. Šią amžinos mirties vietą Šventas Raštas vadina pragaru, kančių vieta, kurioje pasmerktieji amžinai kentės kūne ir sieloje už savo nuodėmes. Jie ten atsidurs, nes Dievas yra teisus ir teisia teisingai. Šie žmonės žemėje jo išsižadėjo, nevykdė jo Įstatymo, atmetė Kristų ir jo užtarnautą atpirkimą, todėl jie bus patraukti nuo maloningo Dievo artumos. Jie atsidurs Dievo apleistoje vietoje, pragaro kalėjime su šėtonu ir jo angelais, ir pasiliks amžinoje gėdoje.

„Bet teisieji įeis į amžinąjį gyvenimą, kurį jie regės perkeistais, dvasiniais kūnais. Išvaduoti nuo viso skausmo, nuo visų nuodėmių ir kūno negalių, jie gyvens amžiname džiaugsme su Dievo angelais. Kristaus atpirktieji patirs tobulą džiaugsmą, nes jie gyvens su Dievu, amžinosios palaimos šaltiniu. Jie patirs aukščiausią gėrį ir neapsakomą palaimą, kurios neįmanoma išsakyti žmogaus žodžiais. Tokia bus šventųjų bendrystė danguje. „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli.“

Amžinybės sekmadienis yra skirtas gyviesiems. Svarbu ir gera yra prisiminti tuos, kurie gyveno prieš mus, kurių kūnai jau užmigo, tačiau Kristaus atpirktieji jau žvelgia nebe į mus, bet kartu su angelais į Dievo veidą, kur jie patiria neapsakomai didesnį džiaugsmą. Tuo tarpu Kristus šios evangelijos žodžius skiria mums, gyviesiems, kad kiekvieną dieną apmąstytume būsimą dangaus džiaugsmą ir vengtume visko, kas trukdo jį regėti, viso, kas kliudo mūsų įžengimui į palaimintą amžiną gyvenimą. Amen.