Pamokslai

Adventas yra Kristaus laukimo laikotarpis. Jame mes apmąstome slėpinį, skelbiantį, kad Dievas „apsireiškė kūne.“ Dievas tapo žmogumi daugelio atpirkimui, todėl pirmąjį sekmadienį pažvelgėme į Kristaus iškilmingą įžengimą į Jeruzalę, kur Jėzus „atidavė save už mūsų nuodėmes, kad ... išgelbėtų mus pagal mūsų Dievo ir Tėvo valią.“

Įžengęs pas dangiškąjį Tėvą Kristus nepalieka mūsų vienų. Adventas tęsiasi kiekvieną sekmadienį, kai jo Bažnyčia susirenka prie Dievo žodžio ir Sakramento. Šventoji Dvasia per Dievo Žodį mums padovanoja tikrą išganingą tikėjimą, kuriuo „gyvename taikoje su Dievu.“ Kristaus adventas mums asmeniškai įvyko Šventame Krikšte, kuriame per vandenį ir Šventąją Dvasią Kristus mus atgimdė iš naujo ir pažadėjo amžiną gyvenimą. Kristaus adventas išsipildo kiekvieną kartą, kai mes ateiname prie Altoriaus priimti jo švenčiausią kūną ir kraują mūsų išganymui.

Šio sekmadienio evangelija mus ragina pažvelgti į būsimą, tai yra antrąjį jo atėjimą, kuris įvyks laiko pabaigoje. Šį adventą mes išpažįstame kiekvieną kartą tikėjimo išpažinime tardami: „[Jis] sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje, iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti.“ Jo atėjimo metu įvyks pasaulio pabaiga, mirusiųjų prisikėlimas ir paskutinis teismas. Tikintiesiems tai bus išvadavimo valanda, nes „kas jį tiki, tas nebus pasmerktas“. Išganytiems Jėzus sako: „Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.“ Tuo tarpu Dievo išsižadėjusiems žmonėms tai bus teismo valanda, nes „kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki Dievo viengimio Sūnaus.“ Išsipildys Apreiškimo knygoje užrašytas Dievo žodis: „Išvys jį kiekviena akis, net ir tie, kurie jį perdūrė; ir dėl jo raudos visos žemės giminės.“

Kada gi įvyks antrasis Kristaus atėjimas? Tikslios laiko pabaigos dienos Jėzus nepranešė, todėl būtų bergždžia spėlioti apie jo atėjimo laiką. „Tos dienos ir valandos niekas nežino.“ Jėzus sako, kad ją žino tik Šventoji Trejybė, todėl Jėzus savo žmones ragina išlikti tikrame tikėjime. „Budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats.“ Jėzus praneša, kad jo atėjimo dieną bus visuotinis tikėjimo atšalimas. „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ Žmonės nustos tikro tikėjimo, todėl „atsiras netikrų mesijų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, mėgindami suklaidinti, jei tai įmanoma, net išrinktuosius.“ Jis paaiškina: „Kur maita, ten susirenka ir ereliai.“ Jėzus kalba apie jo atėjimo dienos paankstinimą dėl teisiųjų išganymo. „Dėl išrinktųjų tos dienos bus sutrumpintos.“

Kartą apaštalai paklausė Jėzaus: „Koks tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?“ Jėzaus atsakymas buvo įspėjantis: „Žiūrėkite, kad jūsų kas nesuklaidintų.“ Jis paliepia atsisakyti lengvabūdiško ženklų aiškinimo, nes „daug kas ateis prisidengę mano vardu ir sakys: ‘Aš Mesijas!’ ­ ir daugelį suklaidins.“

Jėzus kalba, kad prieš pat jo atėjimą žemėje prasidės globalūs įvykiai. „Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės alps iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos.“ Mato evangelijoje Jėzus atskleidžia: „Saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas.“

Net ir šiuos ženklus aiškinant turime prisiminti Jėzaus žodžius: „Žiūrėkite, kad jūsų kas nesuklaidintų,“ nes atidžiau pažvelgę pastebėsime, kad šie ženklai lydi nuolatos. Nėra žemėje kartos, kuris nebūtų regėjusi žemės drebėjimų, potvynių, cunamių, ar kitų katastrofų. Šie ženklai ragina apmąstyti mūsų santykius su Dievu. Jie kelia egzistencinius klausimu, pavyzdžiui: „Jeigu šiandien aš mirsiu, ar šį pasaulį paliksiu išganinga mirtimi, po kurios Dievas mane pakvies į džiaugsmingą gyvenimą, ar mano mirtis bus kaip toji, kurią poetas Simonas Dachas vadina ‚baisingu išgąsčiu‘“:

„Amžinybe tu, alga išrinktųjų,

Išgąsti piktų, kaltėj mirštančių,

Būk man vis minty, sieloj ir širdy.“

Šie ženklai liudija mūsų gyvenimo trumpumą ir trapumą. „Kas gi jūsų gyvybė?“ – klausia apaštalas Jokūbas. „Esate garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta.“ Turtuoliams jis sako: „[Dievo akyse] jūsų lobiai supuvę, jūsų drabužiai kandžių sukapoti,“ o į tikinčiuosius kreipiasi: „Būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo.“

Kita vertus, katastrofos ir kiti globaliniai ženklai kelia teodicėjos klausimą. Teodicėja, tai mokymas apie Dievo teisingumą, skelbiantis, kad už gerus darbus Dievas atsilygina malone, o už nuodėmes – bausme. Žmogus, kuris Dievą regi ne maloningą Jėzuje Kristuje, o jį pažįsta tik iš kūrinijos, katastrofų metu gali parasti tikėjimą. Kita vertus, tai rodo, kad jo tikėjimas nebuvo tikras ir išganingas, nes jis nebuvo paremtas Jėzumi Kristumi. Tokį tikėjimą nešantys žmonės išbandymų metu nepriklausys prie tų, kurie išvydę laiko pabaigos ženklus „pakels aukštyn savo galvas.“

Ar galime tuos ženklus aiškinti kaip Dievo bausmę? „Juk be Dievo sviete nieks negal nusiduoti,“ - sako K. Donelaitis Metuose.

„Ponai žemės šios negal be jo ponavoti,

O mes būrai vėl be jo negalime vargti.“

Vis dėlto, poetas pripažįsta Dievo žodžio viršenybę, nes Dievas pasakė: „Mano mintys, ne jūsų mintys, ir mano keliai, ne jūsų keliai.“ Todėl Donelaitis sutinka, kad visa priklauso nuo Dievo apvaizdos:

„[Ar] mus sviete Dievs laikys, toliaus sudavadys,

Dar iki šiol nenumanom ir žinoti negalim.“

Ar tie bauginantys žemės reiškiniai, kurie grasina ir mūsų gyvybei, yra Dievo bausmė mums asmeniškai už nuodėmes? Niekada nespekuliuokime Dievo valia, jei apie ją aiškiai nepraneša Šventas Raštas, ir niekada netikėkime tais, kurie lengvabūdiškai atsako į tokius klausimus, nes jie patys to nežino. Daugiausia, kuo gali pagrįsti tokie žmonės savo atsakymus, jei ne ypatinga galia regėti ateitį ir esą tokią dovaną jiems suteikė Dievas. Jie yra niekas kitas, kaip burtininkai ir šarlatanai, nes Dievo minčių jie skaityti negali. Jie peržengia antrą Dievo įsakymą: „Netark Dievo vardo be reikalo“, draudžianti jo vardu burti, kerėti, apgaudinėti. Kadangi yra lengvatikių, yra ir būrėjų. „Kur maita, ten susirenka ir ereliai.“

Ką apie žmones ištinkančias nelaimes praneša Jėzus? Kartą tokia nelaimė įvyko Jeruzalėje, prie Siloamo tvenkinio, kur griuvo bokštas ir užmušė aštuoniolika žmonių. Norėtųsi sakyti, kad jiems tai buvo Dievo bausmė nuodėmes, bet Jėzus klausia: „[Ar] anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?!“ ir atsako: „Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite.“ Ne, jie nebuvo didesni nusidėjėliai už Jeruzalės gyventojus, todėl bokšto griuvimo Jėzus nevadina Dievo bausme, tačiau primena, kad žmogus nedelstų atsivertimo, sugrįžimo pas Dievą, neatidėtų nuodėmių išpažinties ir sakramentų priėmimo, nes kitaip jam mirtis bus ne išganinga, o pragaištinga.

Apie Dievo valią mes galime sakyti tiek, kiek ją mums atskleidžia pats Dievas. Jo valia apreikšta 10-tyje įsakymų. Jeigu mes juos nuolatos peržengsime, neabejotinai susilauksime Dievo bausmės, nes Viešpats sako: „Aš esu griežtas Dievas.“ Kada Dievas mus nubaus už įsakymų peržengimus ir neišpažintas nuodėmes, mes nežinome, todėl dėkokime Dievui, kad jis „yra gailestingas ir mylintis, lėtas supykti ir kupinas ištikimosios meilės.“ Kita vertus, nedrįskime kalbėti apie Dievo valią, jei konkrečiu atveju Šventas Raštas neįvardija to, kas su mumis atsitinka, Dievo valia. Visados prisiminkime, kad labiausiai jo maloninga valia apsireiškė Jėzuje Kristuje. „Jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus.“

Krikščionis nežvelgia į laiko pabaigą su baime, bet jis su ilgesiu laukia naujo laiko pradžios. “Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai,” liudija apaštalas Paulius apie tą išganingą ir šlovingą Kristaus atėjimo dieną. “Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime Dvasios pirmuosius vaisius, ir mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo.” “Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi,” priduria jis, sakydamas: “[Mes] žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą,” nes “nei mirtis, nei gyvenimas... negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.” Amen.