Parapijos istorija

Rusnės bažnyčia yra viena seniausiųjų Lietuvoje

Vokiečiai V. Hubatschas, A. Kurschatas, O. Leitneris teigia, jog ši įpie­čiausia, prie Nemuno ir Kuršių marių prigludusi parapija galėjo būti įs­teigta dar Kryžiuočių ordino valdymo laikais, greičiausiai apie 1419 m., kai po Žalgirio mūšio čia stojosi ramesni laikai. Tiesa, nuolatinis kunigas Simonas Alectoras paskirtas tik 1541, o bažnyčia iškilo dar vėliau - prieš 1583 m. Iki to laiko Rusnės apylinkių žmonės, matyt, meldėsi koplyčioje arba jai prilygstančiame pastate. Taip manyti verčia tas faktas, kad nuo 1553 m. čia veikė parapinė mokykla, o jos tuo laiku steigtos išimtinai prie maldos namų.
Rusniškius, kitų artimesnių kaimų vaikus tuokart mokė iš Žemaitijos parkviestas Mikalojus Siautila. Mirus 1567 ar 1568 m. jį pakvietusiam kunigui Gregorijui Vilnensiui (jis dar vadintas Jurgiu iš Eišiškių), precentorius M. Siautila užima vakuojančią bendruomenės dvasinio vadovo vietą. Kadangi parapija buvo didžiulė, netrukus (1590 m.) čia at­keliamas dar antras kunigas L. Sengstockas. Turėdamas tokį pa­galbininką, M. Siautila ne tiek rūpinosi parapija, kiek ūkio, prekybos reikalais, bylinėjosi su vietiniais ūkininkais. Galimas dalykas, kad gerai mokėdamas lietuviškai bei turėdamas poetinių gebėjimų, jis sueiliavo bent keletą lietuviškų giesmių. Jų gali būti L. Sengstocko 1612 m. išleistame Giesmyne “Giesmės krikščioniškos ir duchauniškos”, tik kai autoriai nenurodyti, jas dabar sunku nustatyti, išskirti. M. Siautilai 1595 m. mirus, Rusnės parapijos klebonu tapo L. Sengstockas, tačiau po trejų metų jis iškeliamas į Klaipėdos lietuvininkų parapiją.

1994 metais, baigus restauraciją ir minint 575-ąsias parapijos įkūrimo metines, Rusnės bažnyčia buvo iš naujo pašventinta.

Bendruomenė be dvasinio vadovo būti negalėjo, išvykusįjį pakeitė iš Ragainės kilęs Peteris Clocovius ir dirbo čia nuo 1598 iki 1602 m. Po to kunigavo Theodoras Clocovius, greičiausiai sūnus ar giminaitis (1602-1629), Christophas Praetorius (1629-1631), Johannas Sperberis (1631-1656). 1656-1689 m. laikotarpiu, o J. Quandto nuomone net iki 1698 m., Rusnės klebonu buvo žinomas lietuvių raštijos darbuotojas Mykolas Gaidys-Gallus. Gimęs apie 1630-1632 Šilokarčemos apsk. Gaidelių kaime (J.Sembritzkis tvirtina - prie Saugų), jis, Verdainės kunigo globojamas, baigė Tilžės gimnaziją bei Karaliaučiaus universitetą. Paskirtas Rusnėn čia dirbo iki mirties. Parašė giesmių, vieną jų “Pabusk, dūšele mano tu, ir kelkiesi džiaugsmingai” buvo įdėta į 1666 m. D. Kleino Giesmyną. Galimas dalykas, kad ten jų yra ir daugiau. Jo vieton stojęs Bartholomдus Schultzas mirė 1710, didžiojo maro metais. 1711-1741 m. kunigavo Johannas Jacobas Sperberis - vienas H. Lysijaus katekizmo redaktorių, Naujojo testamento, išleisto 1735 m., vertėjų, taip pat ir lietuviškų giesmių eiliuotojų. Viena jų “Pasirodė mums šlovna diena” išspausdinta 1732 m. J. Quandto - Behrendto rinkiny ir paskiau kartota visuose vėlesniuose Giesmynuose (1900 m. leidiny ji nurodyta 83 numeriu). 1741-1773 m. bendruomenei vadovavo Johannas Broscowius, 1773-1795 - Theodoras Gottliebas Thilo, 1796-1826 - Danielius Vah­lis, 1826-1831 - vienas L. Rėzos bendradarbių, lietuvių liaudies dainų rinkėjas Wilhelmas Theodoras Schimmelpfennigis. L. Rėzos rankraštyne yra keturios jo Rusnėje užrašytos dainos, tos išspausdintos 1937 m. išėjusiame M. Biržiškos leidiny “L. Rėzos Dainos II d.” (Nr. 173-176).
Nuo XIX a. vidurio Rusnėje kunigavo: 1831-1851 m. iš Kretingalės kilęs Carlas Eduardas Ziegleris (vėliau jis buvo Ragainės ir Vėluvos bažnytinių apskričių superintendentu), 1851-1857 - prancūzų kolonistų palikuonis Davidas Peteaux (tarti - Petol), 1857-1972 Carlas Eduardas Schraderis, 1873-1895 - Ottas Friedrichas Kraussas. Toliau kurį laiką dirbo laikini kunigai - Carlas Uckermarkas (1895-1900) ir Artūras Pipiras (1900-1903), po jų 1903 m. čia atkeltas Franzas Carlas Hugo Gregoras, būsimasis Klaipėdos krašto Generalinis superintendentas. Jį 1915 m. pakeitęs Hermannas Konradas Oloffas dirbo Rusnėje iki 1932 m. Paskutinieji iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos kunigai buvo Mikelis Klumbys (1932-1937) ir Walteris Gropsas (1937-1944 m.).
Minėtini dar nuo 1902 m. skirti antrieji kunigai. Labiausiai iš jų žinomi Val. Gailius (1921-1924 m.), Martynas Šernius (1925-1928), Jonas Orentas (nuo 1930 m.). Per ilgą parapijos mokyklos veiklos istoriją jos precentoriais yra dirbę net 32 asmenys.
Rusnės maldos namai keliskart remontuoti ar net naujai išmūryti. Mažiausiai žinome apie pačią pirmąją bažnyčią. Ji 1642 m. parapijiečių lėšomis pertvarkyta, gal kiek ir padidinta. Tąkart jos viduje įmūryta lenta su įrašu:

Hier Christe Jesu Gottes Sohn,
Sey dieses Tempels Schutz Patron,
Lasz Lehre und Dein Wort bestehn,
All’ Kirchen Feinde undergehen.

Po Reformacijos šventės pamaldų prie Rusnės bažnyčios. J. Kalvano nuotrauka 2002 m.

Rusnės bendruomenei, beje, tam tikru atžvilgiu nesisekė: jos maldos na­mai per 50 metų net triskart degė. Pirmasis gaisras ištiko 1739 m. rugpjū čio 9 d. Sudegė klebonija, sudegė ten buvusi parapijos kasa su visais pinigais. 1774 m. gegužės (kitais duomenimis - kovo) 23 d. degė bažnyčia ir vėl klebonija. Kunigas T. Thilas išnešė tik Bibliją, žuvo metrikų įrašai, kitos aktų knygos. Pastatyti laikini maldos namai užsidegė 1789 m. spalio 15-ąją. Sudegė kartu su kunigo namu (362, 30 - 31).
Nauja iš plytų mūryta bažnyčia pašventinta 1809 m. Rytų pusėje buvo pristatyta aštuoniakampė konfirmantų salė, o vakarų pusėje - masyvus bokštas. Tasai iškilo kiek vėliau - tik 1827 m. Jį aukštino piramidės for­mos smailėjantis stogas, pasibaigęs masyvoku kryžiumi. Pati bažnyčia iš­tęsto stačiakampio formos (ilgis 29, plotis 11 m), altorius ir sakykla suvienyti, balsvos spalvos, paauksuoti. Statinio vidury kabėjo vertingas se­nosios bažnyčios žvakių šviestuvas, labai senas, XVI a. pradžios Kru­cifiksas. Sakraliniai indai Tilžės ir Karaliaučiaus auksakalių gaminti, juo­se įspaustos 1637 ir 1776 m. datos. Lietuviškų tautinių raštų altoriaus užtiesalai turėjo išsiuvinėtą Išganytojo siluetą. Variniame krikšto inde buvo įspaustas Šv. Kristupo atvaizdas, o indo kraštai išpuošti žuvytes pri­menančiais ornamentais. Vargonai, įgyti 1827 m., turėjo 11 registrų. Tie, nors ir pagražinti baroko stiliaus puošybos elementais, didesnio įspūdžio nedarė (kaip, beje, ir visas bažnyčios interjeras - visur dominavo pilkoka spalva. Varpai - du, įgyti 1783 m. Parapijiečiai teigė, jog skambinami jie raginę visus dirbti, netingėti, tad gaudę: “Su dalgiais, su tinklais! Su dalgiais, su tinklais! Su dalgiais, su tinklais!” Taigi priminę du pagrindinius pamario žmonių darbus, verslus.
Rusnė visada turėjo savitą veidą, savo specifiką. Jau XVI a. ji laikyta gražia gyvenviete, taip ją - “Ein fein Kirchdorf” - pavadino žinomas Prūsijos kartografas K. Hennenbergeris. Kitas vokietis, mūsų cituotas O. Glagau apie Rusnę rašė:


“Kad būtų miestas, turginiam Rusnės miesteliui betrūksta miesto vardo ir glaudesnio užstatymo: Rusnėje apie 3 000 gyventojų, ji yra nely­ginant Klaipėdos priešuostis. Iš jo leidžiasi į Klaipėdą keleivinės valtys, baidokai ir didžiuliai sieliai. Šie pastarieji atplukdyti iš Minsko ir Voly­nės gubernijų tik tam sykiui surišti, Rusnėje išardomi ir tvirtai surišami, kad atsilaikytų prieš Kuršių marių bangas”. Tačiau toliau šių įspūdžių autorius apgailestauja: “Dėl pelkinio oro Rusnės deltoje epidemiškai siaučia grįžtamasis drugys, kuriuo per keletą metų gauna persirgti nauji atvykėliai, kol pagaliau pripranta prie klimato; tačiau daugelis visai nepakelia drugio ir turi išsikelti iš tų vietų arba pamažu nuo jo nusibaigia”.

Ir kitu atveju Rusnės parapijos žmonių gyvenimas nebuvo lengvas - vargindavo juos rudens, o ypač pavasariniai potvyniai, užlieję kelius, sodybas. Su kitais susisiekti tada įmanoma būdavo tik valtimi laviruojant tarp praretėjusių ledo lyčių. Daug laiko turėdavo praeiti, kol vėl įma­noma būdavo eiti ar važiuoti lauko keliukais. Nevaldoma stichija pa­skatino Rusnės žmones susidaryti negirdėtą paprotį - iš anksto pasi­rūpinti savo karstu. Iš tikrųjų, juk nenueisi, nelaimei užklupus, neuž­sisakysi jo, kai vandenys tyvuliuoja aplinkui, kalnais griūva ledo lytys. Pa­darytas karstas laikytas saugiausioje vietoje - Rusnės bažnyčioje, pa­talpoje ant maldos namų lubų. Pasitaikydavo, kad kas nors negrįždavo iš žvejybos ar dingdavo svetimose šalyse. Perduoti jo karstą kitam niekas nedrįsdavo. Tokie ilgus metus čia gulėdavo, primindami skaudžias rusniš­kių netektis.
Iki 1644 m. Rusnės parapijai priklausė dar Karklės, o 1657 - 1711 m. ir Šakūnų evangelikų liuteronų bendruomenės, tad ji buvo viena stam­biausių visoje Mažojoje Lietuvoje. 1890 m., pavyzdžiui, jos maldos namuose pakrikštyta 270 vaikų, konfirmuoti 125 jaunuoliai ir merginos, 74 poros sutuoktos, 2 139 asmenys priėmė Šv. Vakarienės sakramentą, o 237 atgulė amžinajam poilsiui. Nuo pat parapijos įsteigimo pradžios absoliuti dauguma žmonių buvo lietuvininkai. Vokiečių ar vokiečiais save laikiusių asmenų skaičius kiek ėmė didėti tik nuo XIX a. vidurio. Tačiau ir tada lietuvininkai aiškiai dominavo. Antai 1848 m. iš bendro 7 276 parapijiečių skaičiaus pastarųjų buvo 4 939 (arba apie 68%, 1902 m. - 4 502 (60,9%). Ir tik 1937 m. visi konfirmantai Rusnės bažnyčioje įžegnoti per vokiškas pamaldas. Lietuvininkų nebe­liko...
Po Antrojo pasaulinio karo lietuviškos pamaldos atnaujintos. Jas laikė sakytojas A. Tėvelaitis, atvykstą kunigai M. Preikšaitis, F. Mėgnis, J. Kal­vanas. Parapijiečių skaičius vis mažėjo, ir valdžia bažnyčią uždarė, įrengė čia sporto salę, šalia pristatė katilinę patalpoms apšildyti. Išlikę liuteronai melstis rinkosi rusniškio Jonušio, Aukštumalų kaimo našlės Lūžienės namuose, kur bent retkarčiais atvykdavo šilutiškis kunigas M. Klumbys.
1991 m. nusimetus okupacijos jungą, pradėta tvarkyti senoji Rusnės bažnyčia, pamaldas joje atnaujino kunigas diakonas Gintaras Pareigis. 150-ties asmenų bendruomenė, rusniškių išeivių remiama, 1994 m. rugpjūčio 28 d. iškilmingai paminėjo 575 metų parapijos įkūrimo jubiliejų. Žmones į jį kvietė naujai įgytas varpas, per pamaldas čia vėl grojo vargonai, pašventintas naujasis altorius.


Albertas Juška, Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje, 1997 m.