Parapijos istorija

Karklininkai - senas žvejų kaimas, iki pat XIX a. pabaigos priklausęs Kretingalės bendruomenei (tiesa, pietinės jo dalies gyventojai lankė Klaipėdos laukininkų bažnyčią). 1897 m. (kitais duomenimis - 1899) Konsistorija nusprendžia organizuoti atskirą Karklininkų bažnytinę apy­linkę (174, p. 464). Dar po penkerių metų - 1904 - jai suteiktas savarankiškos parapijos statusas. Tada susirūpinta savos bažnyčios statyba. 1908 m. išmūrijamas namas kunigui, renkami pinigai maldos namų statybinėms medžiagoms pirkti: Konsistorija, paskyrusi 10 000 markių, kitus paprašė surinkti iš žmonių. Nors sunkumų ir nestokota - tuo laiku Karklininkų parapijoje tebuvo vos 800 žmonių - naujoji bažnyčia buvo laiku, 1910 m., užbaigta. Ją iškilmingai pašventino Tilžės vyskupas D. Braunas. Nedideli plytiniai maldos namai stovėjo kiek atokiau nuo jūros kranto, lieknų pušelių apsupty.

Pirmasis naujosios bendruomenės kunigas buvo Eduardas Druckleris, kilęs iš Labguvos apsk. Mielaukių bažnytkaimio. Naująją jo parapiją sudarė devynių kaimų - Dargužių, Grabių, Graudušių, Kalotės, pačių Karklininkų, Nimersėtos ir kt. - žmonės. Didžiausias iš jų - Kark­lininkai. Vietos gyventojai mėgdavo sakyti: Karklininkų kaimas tiek pat ilgas, kiek ir Klaipėda. Ir tai nebuvo pasigyrimas - iš tiesų jis tęsėsi beveik septynetą kilometrų, vienu metu jame buvo net trys pradinės mokyklos - dvi galuose, viena vidury. Absoliuti dauguma parapijiečių buvo lietuvininkai, kartu gyveno dar kiek kuršininkų ir vokiečių. Periodinės spaudos duomenimis (“Kaimynas”, “Naujos lietuviškos cei­tungos” priedas Nr. 19), 1897 m., pavyzdžiui, jie pasiskirstė tokiu santykiu: lietuvininkų - 747, vokiečių - 18, kuršininkų - 25. Būtina pastebėti, kad pastarieji neturėjo nieko bendra su senąja baltų gentimi - kuršiais. Kuršininkais jie vadinti todėl, kad atsikėlė iš Kuršo gubernijos, bėgdami nuo sunkios baudžiavos, ilgos karinės tarnybos. Jų buitis taip susiklostė, jog namuose ir žvejodami jie kalbėjosi latviškai, turguje ir bažnyčioje - lietuviškai, valdžios įstaigose - vokiškai. Nusižiūrėję į juos, ir lietuvininkai, žuvis gaudydami, dažnai bendravo latviškai. Gal tikėjosi, kad jos geriau kibs...

1921 m. parapijoje buvo jau 1 204 nariai, 1926 m. - 1 850 ir 1936 m. - apie 1 900 (305, p. 117; 429, p. 80). Pamaldos laikytos lietuvių ir vokiečių kalbomis. Pirmiau, žinoma, vokiškai. Nepaisant išskirtinės pagarbos pastarajai, žmonės lankė lietuviškąsias. Šią tendenciją iliustruoja 1931 m. konfirmantų pasiskirstymas: lietuviškai įžegnotas 21, vokiškai - 1 (vargonininko brolis) (358, p. 235). Kunigui E. Druckleriui 1930 m. išėjus į pensiją, Konsistorija atkėlė lietuviškai beveik nemokantį Kurtą Malzerį, iki tol mokytojavusį Šiauliuose. Tas žadėjo greitai ir tobulai savo parapijiečių kalbą išmokti. Deja, tai buvo tik gražus pažadas, siekiant kunigo vietos. Netruko išryškėti naujojo Karklininkų bendruomenės ganytojo provokiškos pažiūros. 1934 m. Klaipėdos krašto gubernatorius savo įsaku K. Malzerį, kaip neišmokusį lietuviškai, iš darbo atleido. Keletą mėnesių po to parapija neturėjo nuolatinio kunigo. Trumpai, 1934-1935 m., čia dirbo Gustavas Gildė, po jo, 1936-1937, Wilhelmas Reisgys, kol galiau­siai paskiriamas Mikelis Klumbys. Jis kunigavo nuo 1937 iki 1943 m. Paskutinysis šios parapijos kunigas buvo Helmutas Kemešis. Kartu su parapijiečių dauguma 1944 m. jis pasitraukė į Vakarus. Atgal jau negrįžo.

Frontas prie Klaipėdos stabtelėjo keletą mėnesių. Jam nusiritus į pie­tų pusę, paaiškėjo, jog bažnyčia išliko, tiesa, apgriauta, apgadinta. Deja, per trumpą laiką ją pribaigė sovietiniai kareiviai, mat tirštai įsikūrusiems daliniams reikėjo plytų sargybinėms, garažams, sandėliams statyti. Na, o kas liko, išnešiojo atsikėlusieji čia gyventi žmonės, ateiviai iš Didžiosios Lietuvos. Neįveikė tik pamatų, tie ir liudija čia buvus liuteronų bažnyčią.

Po ilgų klajonių grįžę bėgliai ėmėsi įprastų darbų - žvejojo, dirbo žemę, augino duoną. 1948 m. sausio 1 d. į Vilnių išsiunčiami reikalingi dokumentai ir prašymas - vėl įregistruoti evangelikų liuteronų bend­ruomenę. Pasirašė lietuvininkai, vokiečiai, kuršininkai: Martynas Bukšas, Ansas Liepis, Jonis Plenis, Martynas Kamšlys, Michelis Talis, Eva Stuhbr, Janis Guntarš ir kt. Parapijos tarybą sudarė Ansas Dumbrys, Mikas Macaitis, Jonas Tydekas. Sakytoją, kaip naujoji valdžia pageidavo, raštu rekomendavo Kretingos liuteronų parapijos kunigas A. Baltris. Ir siūlė jisai nimersėtiškį Ansą Dumbrį, gimusį 1881 m., “nepartinį, neteis­tą”, t.y. dorą žmogų, pasakyta kunigo rašte-rekomendacijoje. Pamaldas laikyti prašyta leisti Šaipių kaime, Urtės Šiušelienės name (47). Tarybų valdžia neprieštaravo, leido.

Prasidėjus didžiajai 1958 - 1960 m. emigracijai į VFR, Karklininkų parapija sumenko, pagaliau nutilo. Likusieji gimtajame krašte prisijungė prie netolimos Klaipėdos miesto lietuvininkų bendruomenės.

Tokia šios parapijos istorija. Beprimena ją prie Baltijos prigludusios senos kapinaitės. Su kryžiais, krikštais, su čia įrašytomis skambiomis lietuvininkų, kuršininkų, vokiečių pavardėmis.

Parapiją atkūrė kunigas Mindaugas Žilinskis. LELB Konsistorijos nutarimas registruoti atkurtą Karklės evangelikų liuteronų parapiją priimtas 2013 m. rugsėjo 6 d.