Liturginės formos sekmadieniams ir šventėms

(Birželio 24 diena)
Vox clamantis
BIBLIJOS VOTUMAS

Toks buvo Jono liudijimas: ‘Jam skirta augti, o man mažėti’ (Jn.3,30).

ĮŽANGINIS PRIEGIESMIS

Pasigirsta balsas: “Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! *
Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį!”
Tada Viešpaties šlovė bus apreikšta! *
Visa žmonija drauge ją išvys.
(Ps) Viešpatie, kaip gera šlovinti tave, *
Giedoti šlovės giesmes tavo vardui, Aukščiausiasis.
Garbė Dievui Tėvui ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai. *
Kaip tai buvo pradžioje, dabar ir visados, ir taip per amžių amžius. Amen.
(Iz.40,3.5a; Ps.92,2)

[Pasigirsta balsas: “Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! *
Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį!”
Tada Viešpaties šlovė bus apreikšta! *
Visa žmonija drauge ją išvys.]

DIENOS MALDA

Dieve, tu Jono Krikštytojo gimimu padarei šią dieną brangią ir garbingą; suteik savo žmonėms dvasinio džiaugsmo ir veski visų tikinčiųjų sielas amžinojo gyvenimo keliu; meldžiame to per tavo Sūnų Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, kuris gyvena ir viešpatauja su tavimi ir Šventąja Dvasia, vienas Dievas per amžių amžius. Amen.

Visagali Dieve, tu siuntei savo tarną Joną išpažinti žmonių akyse tavo Sūnų Jėzų Kristų ir jam paruošti kelią; padėk ir mums, išpažįstant tavo šventąjį vardą, lengvose ar sunkiose dienose tave su Sūnumi bei Šventąja Dvasia garbinti ir liaupsinti; meldžiame to tave, kuris gyveni ir viešpatauji, vienas Dievas, per amžių amžius. Amen.

ŠVENTO RAŠTO SKAITINIAI

SENASIS TESTAMENTAS

“Paguoskite mano tautą, ­ sako jūsų Dievas, ­ paguoskite ją! Prabilkite į širdį Jeruzalei ir šaukite jai, kad jos lažas baigėsi, kad jos kaltė išpirkta, nes ji dvigubai atsiėmė iš Viešpaties rankų už visas savo nuodėmes.”
Pasigirsta balsas: “Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį! Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta. Uolėta žemė pavirs lyguma, kalvotos apylinkės­ slėniais. Tada Viešpaties šlovė bus apreikšta! Visa žmonija drauge ją išvys, nes pats Viešpats tai pažadėjo savo lūpomis!”
Pasigirsta balsas: “Skelbk!” Atsakau: “O ką man skelbti?” ­ “Visa žmonija ­ kaip žolė, jos gražumas ­ kaip laukų gėlės. Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, kai tik Viešpats pasiunčia joms vėją. Tikrai žmonės ­ tik žolė. Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, bet Dievo žodis tveria amžinai.”

Iz.40, 1-8

LAIŠKAS

Apolui būnant Korinte, Paulius keliavo aukštumomis ir atvyko į Efezą. Ten jis užtiko kelis mokinius ir paklausė: “Ar, tapę tikinčiaisiais, gavote Šventąją Dvasią?” Jie atsakė: “Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia.” Jis klausė toliau: “Tai kokį krikštą jūs esate priėmę?” Jie atsakė: “Jono krikštą.” Tada Paulius paaiškino: “Jonas krikštijo atsivertimo krikštu, ragindamas žmones tikėti tą, kuris ateis po jo, būtent Jėzų.” Tai sužinoję, jie buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardan. Paskui Paulius jiems uždėjo rankas, ir ant jų nužengė Šventoji Dvasia. Jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti. Iš viso jų buvo bene dvylika vyrų.

Apd.19, 1-7

ALELIUJA POSMAS

Laimingas, kas Viešpaties pagarbiai bijo, kas nuoširdžiai vykdo jo įsakymus! Aleliuja! (Ps.112,1)

EVANGELIJA

Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę suteikė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja. Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu ­ Zachariju. Motina pasipriešino: “O, ne! Jis vadinsis Jonas.” Kiti jai sakė: “Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo.” Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį. Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: “Jo vardas ­ Jonas.” Visi stebėjosi. Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti, šlovindamas Dievą. Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius. Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: “Kaip manai, kas bus iš to vaiko?” Jį tikrai globojo Viešpaties ranka.
Kūdikio tėvas Zacharijas tapo kupinas Šventosios Dvasios ir ėmė pranašauti:
“Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą. Jis pažadino gelbėtoją mums galingą savo tarno Dovydo namuose, kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis, jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia. Tuo jis rodo mūsų protėviams gailestingumą ir atmena savo šventąją sandorą ­ priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums, išvaduotiems iš priešų rankos, be baimės jam tarnauti per visą gyvenimą šventumu ir teisumu jo akyse.
O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti; tu mokysi jo žmones išganymą pažinti per nuodėmių atleidimą. Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo mus aplankė šviesa iš aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią.”
O kūdikis augo ir jo dvasia tvirtėjo. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos.

Lk.1, 57-67 (68-75) 76-80