Naujienos

Lapkričio 2–6 dienomis Aukštutinėje Bavarijoje, Herzogsägmühle (Vokietija), vyko pirmasis projekto susitikimas. Į jį suvažiavo 14 dalyvių iš aštuonių valstybių. Prie ankstesniajame projekte dalyvavusių partnerių prisijungė Lenkijos, Italijos ir Rumunijos bažnyčių bei organizacijų atstovai. Šį kartą projekte nedalyvauja partneriai iš Liuksemburgo. Be šio, per dvejus metus numatomi dar šeši susitikimai: Liberece (Čekija), Grace (Austrija), Sibiu/Hermannstadte (Rumunija), Olštyne (Lenkija), Romoje (Italija) ir Hagoje (Nyderlandai). 2017 m. vasarą planuojama „vasaros stovykla“ Sudarge, o rudenį – susitikimas Berlyne, skirtas Reformacijos jubiliejui. Projekto metu architektai, meno, kultūros, bažnyčių ir įvairių organizacijų atstovai svarstys, kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis su sakralinėmis erdvėmis, kaip europietiškumo atminties būtovėmis, supažindinti kitus žmones, galbūt atrasti šį tą naujo, atsiminti pamirštą seną ir nepamiršti vėl. Ir, galų gale, kas yra tos sakralinės erdvės? Susirinkus įvairių sričių specialistams paaiškėja, kad tai nėra toks jau paprastas klausimas.

Projekto susitikimai vyksta įvairiose vietose, kurios atveria ir kitų galimybių bei sričių. Pavyzdžiui, pirmasis vyko minėtoje Herzogsägmühle gyvenvietėje-diakonijoje tarp Peitingo ir Schongau miestelių. Visur, kur pažvelgsi, pamatysi šūkius „Vieta gyventi“ (vok. Ort zum leben). Ne todėl, kad nuo kalvų matosi Alpės, o per valandą kelio patogiai pasieki Miuncheną. Aišku, tas irgi teikia pranašumų. Tačiau vietą gyventi čia gali rasti turbūt visi, kurie kitur susiduria su įvairiais sunkumais. Vaikai, netekę tėvų globos, žmonės su proto ir psichikos negalia, asmenys, turintys priklausomybes alkoholiui ar psichotropinėms medžiagoms, seneliai, benamiai, bedarbiai, pabėgėliai ir visi, susiduriantys su įvairiomis gyvenimo kliūtimis. Tai diakonija-kaimas, savo veiklą vykdantis jau apie 120 metų. Susikūręs 1894 metais, kaip Bavarijos darbininkų kolonijų susivienijimas, skirtas vargšams ir benamiams, išgyvenęs sunkius nacionalsocializmo laikus, 1946 metais atgimė iš naujo ir išaugo į modernų, atvirą kaimą su gerai išvystyta infrastruktūra. Čia matėme ir mokymo centrą, kuriame rengiami įvairių sričių specialistai, ir įvairias dirbtuves, kuriose dirba žmonės su negalia arba kitais sunkumais, galvijų ūkį, mėsinę, gaminančią aukštos kokybės produkciją, telecentrą su spaustuvės, programavimo ir filmų kūrimo galimybėmis, gyvūnų terapiją ir dar begalę sričių, kurias sunku išvardinti. Lieka tik žavėtis ir, pasisėmus įkvėpimo, bandyti vytis. Po kokių 100 metų, žiūrėk, ir mums kas pavyks. Žinoma, su Vokietijos požiūriu į socialinę politiką bei teikiamų paslaugų finansavimu, atsižvelgiant į poreikį ir, to dėka, turint 1600 darbuotojų, viskas šiek tiek kitaip nei Lietuvoje.

O diakonijos-kaimo centre radome Šv. Martyno bažnyčią (vok. Martinskirche), kuri, kaip ir Sudargo bažnyčia, projektuota architekto prof. Otto Bartningo. Ją 1949 metais pastatė jaunuoliai iš Estijos, Suomijos, Prancūzijos, Lietuvos, Norvegijos, Vengrijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Vokietijos. Kaip rašoma lankstinuke – „pastatė studentai“ iš minėtų šalių. Tačiau akivaizdu, kad 1949 metais savanoriai studentai iš Lietuvos ir daugelio kitų paminėtų valstybių nebuvo įmanomas reiškinys. Greičiausiai tai buvo pabėgėliai, išsigelbėję nuo karo ar politinės priespaudos. Simboliška, kad naujoje šalyje jie statė šio architekto bažnyčią – palapinę dykumoje. Antrą susitikimo vakarą kun. Virginijus Kelertas pamokslo metu projekto dalyviams bei susirinkusiems parapijiečiams papasakojo ir apie Sudargo-Visbeko Emauso bažnyčią, jos kelionę iš Vokietijos į Lietuvą, primindamas apie mūsų visų kelionę per šios žemės dykumą. Kurioje, Dievui leidus, atsiranda „vietos gyventi“.

Daiva Kalinauskaitė

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2015 Nr.10-11