Naujienos

Susitikimą organizavo Minoritų kultūros centras – Šiuolaikinio meno, šiuolaikinės kultūros ir religijos namai Grace. Gracas (Graz) yra antrosios plotu žemės, esančios Austrijos vidurio pietuose, – Štirijos (vok. Steiermark) – sostinė. Susitikimo metu visi dalyviai aktyviai dalijosi projekto įgyvendinimo patirtimi savo šalyse, diskutavo, kaip tinkamiau sakralines erdves, kaip europietiškumo atminties būtoves, perteikti pasirinktoms tikslinėms grupėms. Austrijos dalyviai šiam projektui pasirinko temą „Novatoriškas katalikų sakralinių erdvių vaizdas, inicijuotas Vatikano II-ojo susirinkimo“. Vatikano II-asis Susirinkimas vyko 1962–1965 m., o jo kryptį galima apibrėžti kaip atsinaujinimą, „prisitaikymą prie dabarties“ ar „metodų modernizaciją“. Sakralinis menas Graz-Seckau vyskupijoje išsamiai aptartas ir projekto metu pristatytoje knygoje tuo pačiu pavadinimu (vok. „Sakral: Kunst. Innovative Bildorte seit dem II. Vatikanischen Konzil in der Diözese Graz-Seckau“). Joje kalbama apie naujovišką ir įkvepiantį Štirijos bažnyčių interjero meną. Leidinys tikrai gausus išsamių aprašymų ir puikių iliustracijų. Jį pavarčius iškart kyla noras pamatyti visus kūrinius gyvai. Gaila, kad dėl įtemptos projekto susitikimo programos gyvai pamatyti šio sakralinio meno novatoriškumo neteko. Lietuviams, kuriems dažniausiai būdingas tam tikras konservatyvumas, dalis šioje knygoje skelbiamų fotografijų vis dar gali pasirodyti ganėtinai neįprastos akiai ar net aštrios.

Tačiau kiek įvairiausių idėjų! Man patiko. Kažkodėl sau išskyriau tris, labiausiai patraukusias dėmesį. Viena jų – šokantis nuo kryžiaus Kristus – „Tabula Saltandi“ (autorius Werner Hofmeister, 2003) Kalvarijų kalne Grace, nudažytas ryškia oranžine spalva. Žvilgsnis į ateitį. Didįjį Penktadienį Kristus tarsi beviltiškas, prikaltas prie kryžiaus. O Prisikėlimo rytą – prabudimas, išganymas, šuolis į laisvę, į ateitį. „Tabula Saltandi“ – tai šokių aikštelė. Kristus – tarsi ant tramplino, pasiruošęs šuoliui. Provokacija gyvenimui, naujai pradžiai, žvilgsniui kitomis akimis, ne pabaigai – o ateičiai.

Kitas kūrinys – „Veidrodinis Kristus“ (autorius Gustav Troger, 2014) – altoriaus kryžius, sukurtas iš daugybės skaldytų mažyčių veidrodžio fragmentų. Turėtų efektingai paveikti kiekvieną, priėjusį arčiau ir viename jų pamačius save!.. Altorius – kaip nesuskaičiuojamų parapijos gyvenimo istorijų židinys. Daugybė šukių, formuojančių naują nepakartojamą paveikslą. Ir kartu – akistata su savimi.

Trečiasis kūrinys, padaręs man įspūdį – Rudasis Kryžius (autorius Arnulf Rainer, 1991). Pirma mintis, jį pamačius – „kas tai!?“. Nes pamatai sieną, kurioje turėtų būti vaizduojamas kryžius, o prieš tave – buvusio piešinio likučiai, chuliganų arba neturėjusių kantrybės storu dažų sluoksniu užtušuotas ankstesnis vaizdas. Tas klausimas, automatiškai kylantis mūsų galvoje, ir yra pati esmė: „Kas tai!?“ Juk ar ne to klausiame žvelgdami į Kryžių, galvodami apie tikėjimą, apie Dievą, apie tai, ko nesuprantame ir bandome suvokti?

Puikios temos Gavėnios laikotarpiui.

Daiva Kalinauskaitė

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2017 Nr.3