Pamokslai

Šiandieninėje evangelijoje Jėzus pirmą kartą atvirai prabilo apie būsimą kentėjimą ir prisikėlimą. Galima sakyti, kad nuo tol prasidėjo jo kelias į Jeruzalę, kurioje jis užtarnaus žmogui išganymą.

Iki tol Jėzus mokiniams ir minioms apreiškė savo dieviškumą. Stebuklingais ženklais jis rodė ne tik savo gailestingą širdį, bet ypač jo dievišką kilmę ir prigimtį. Pagaliau atėjo laikas apaštalų paklausti: „Kuo žmonės laiko žmogaus Sūnų?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju...“ „O kuo jūs mane laikote?“, paklausė jis. Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“.

Apaštalai išpažino kas yra Jėzus ir dabar jis nusprendė jiems atskleisti Mesijo atėjimo tikslą. „Reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų.“ Evangelistai priduria, kad Jėzus tai kalbėjo „visiškai atvirai.“ Dėl šios priežasties ši evangelija pagal bažnyčios tradiciją skirta Užgavėnių sekmadieniui, nes ateinančią savaitę, Pelenų Trečiadieniu, įžengiame į Gavėnios liturginį laikotarpį, kuriame apmąstysime Kristaus kančios kelią ir jos naudą mums asmeniškai.

Koks gi buvo apaštalų atsakas, kai jie pirmą kartą išgirdo, jog Jėzus turės kentėti ir bus visų atmestas? Trumpai tariant – neigiamas. Jie laukė ne tokio Mesijo, kuris kentėtų, bet sėdinčio šlovės soste, suteikiančio jiems galią „vadovauti dvylikai Izraelio giminių.“ Neturėtume dėl to stebėtis, nes ne tik jie, bet ir visa žydų tauta laukė Dievo Pateptojo, kuris kardu išvaduotų juos iš Romėnų jungo ir atkurtų kažkada klestėjusią Dovydo karalystę. Labiausia Jėzaus kentėjimo keliui prieštaravo Petras. Pasivadinęs jį į šalį jis prabilo: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti.“

Į šiuos Petro žodžius reikėtų žvelgti giliau, dvasinėmis akimis. Jėzaus atėjimo į žemę tikslas – tai mūsų sutaikymas su Dievu ir pergalė prieš Šėtoną. Tai jo pergalė prieš puolusį šviesos angelą, kuris savo išdidumu tapo viso blogio priežastis. Jis sugundė pirmuosius žmones, žmogus buvo išvarytas nuo Dievo artumos ir tapo mirtingas – dulkė į kurią jis turės pavirsti. Ši Jėzaus pergalė prieš šėtoną įvyks ant kryžiaus. Ją mes regime jo žodžiu „Atlikta“, jo pergalingu ir šlovingu nužengimu į pragarą ir jo prisikėlimu. Apaštalas Jonas susumuoja Mesijo tikslą: „Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų.“ (1Jn.3,8).

„Šviesos angelas“ – taip šėtoną vadina pranašystė, puikiai suprato kas yra žmogus Jėzus, ko jis atėjo į žemę ir nuo pat pradžios stengėsi jam sukliudyti. Šėtonas tai darė Erodo rankomis, išžudydamas dviejų metų ir jaunesnius Betliejaus berniukus. Nepavykus šėtonas jį bandė sugundyti prieš pradedant dvasinę tarnystę, po 40 pasninko dienų dykumoje. Jis gerai žinojo, kad Jėzus yra Dievas ir žmogus viename asmenyje, bet vis tiek norėjo jį palaužti. „Aš tau viską atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“ Kitaip tariant, „kam tau kentėjimo kelias, tu valdyk visas pasaulio karalystes ir džiaukis žemiškos šlovės gyvenimu“. „Eik šalin, Šėtone“, - atsakė jam Jėzus. Todėl Viešpats nuolatos pabrėžė, kad turtai ir valdžia niekuo negali pasitarnauti sielos išganymui. Priešingai, išgelbėjimo atžvilgiu jie greičiausia pasirodys esą žalingi, nes turtų ir valdžios troškimo užvaldytas žmogus dažnai nusigręžia nuo tikrojo Dievo ir ima tarnauti mamonai. „O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei?“, klausia Jėzus apaštalų. „Kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?!“. Viešpats perspėja mokinius, sakydamas, jog kas tokiu būdu norės „išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.“

Dabar raginimą atsisakyti kryžiaus kelio Jėzus girdi ne iš šėtono, bet iš jam artimiausio žmogaus ir tvirčiausio mokinio Petro. „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti.“ Kitaip tariant, Petras sakė: „Kam tau kryžius, geriau pasirink žemiškos šlovės kelią ir pasidalink ta šlove su mumis.“

Petras nesuprato, kad dabar jis pats buvo šėtono gundomas. Apie tai jam turėjo priminti Jėzus. “Eik šalin, šėtone, – ištarė jis, - nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!” Nereikia manyti, kad jei žmogus pasiryžo šventumo gyvenimui, jis išvengia pagundos. Priešingai, pagundos tampa dar didesnės. Giesmėje teisingai pasakyta, kad šėtonas pragaištingą pagundų darbą pradėjo ne nuo nusidėjėlių, bet nuo šventųjų tikrąja to žodžio prasme – Adomo ir Ievos. Todėl Jėzus įspėja apaštalus ir Petrą, kad šalia jų nuolatos sukiojasi buvęs „šviesos angelas“, o paskutinės vakarienės metu jis pasakys, kad jau greitai šėtonas juos „persijos tarsi kviečius“.

Perspėjęs Petrą Jėzus atsigręžė į dvyliką ir minią. Jis pranešė, kad Dievo sekimas ir krikščioniškas gyvenimas anaiptol nereiškia komforto ir šlovės kelią. Priešingai, šis kelias gali tapti kryžiaus kelias, kuomet žmogus bus verčiamas išsižadėti Dievo grasinant iš jo atimti privilegijas, teises, komfortą, turtą, ar net mirtimi, nes pasaulis, kurį Jėzus vadina „neištikima ir nuodėminga karta“, nekenčia Dievo. Jėzus apie tai praneša apaštalams ir minioms. „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.“

Vis dėlto Petro pavyzdys rodo, kad didžiausias pavojus slypi žmogaus viduje, kur mumyse nuolatos vyksta vidinė kova. Tai dvasinė pagundų kova, kurios metu šėtonas daro viską, kad atimti iš mūsų tikėjimą ir mus pargriauti. Jis yra tas, kuris iš širdžių išplėšia Dievo žodžio sėklą, jis yra tas priešas, kuris žmogui bemiegant naktį „prisėjo kviečiuose raugių“, jis ragina peržengti 10 Dievo įsakymų. Apaštalas Paulius po Krikšto kovą mumyse vadina kova tarp senojo ir naujojo žmogaus. Dvasine prasme žmoguje nuolatos tvyro pagundų sukelta įtampa, kova tarp tikėjimo ir abejonių, ir tai tęsiasi iki mirties. Apaštalas Povilas korintiečiams rašo: „gyvendami kūne, mes kovojame ne kūniškai“ (2Kor.10,4), o Efeziečiams pataria: „Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas. Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su ... šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis“. Šie ginklai yra „teisumo šarvai“, „ryžtas skleisti taikos evangeliją“, „tikėjimo skydas“, ir „dvasios kalavijas“, tai yra Dievo žodis. Krikščioniškas gyvenimas – tai kasdieninis sugrįžimas prie Krikšto, kuriame mes mirėme nuodėmei ir buvome prikelti naujam gyvenimui Kristuje, tai kasdieninė atgaila ir atsigręžimas į Dievą, kuomet mūsų širdyse paskandinamas senasis Adomas ir atgimsta naujasis žmogus, siekiantis teisumo ir šventumo Dievo akyse.

Šia evangelija Jėzus atvirai nurodo į savo kryžių. Jo kryžius, apie kurį šiandien jis pirmą kartą prabilo, žymiai sunkesnis nei mūsų. Tai viso pasaulio nuodėmės, tai savanoriškas sutikimas tapti visų apleistu, net dangiškojo Tėvo, tai tapimas Dievui tinkama auka už žmogaus nuodėmes. Tik taip jis galėjo pelnyti nuodėmių atleidimą ir išganymą. Jo kryžius kartu yra jo pergalė prieš visas pagundas, prieš nuodėmę, prieš mirtį ir šėtoną. Jame Kristus ir mums užtarnavo išganymą bei pergalę, kuria paskutinę dieną pasidalins su mumis. Todėl apaštalas Povilas sako: „aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš; pasauliui“ (Gal.6,15). Viešpats sako: „Imkite savo kryžių ir eikite paskui mane.“ „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mt.11,29-30).