Pamokslai

Pamokslas

2017-01-22

Pamokslo tekstas: Mt.4,12-25

Darius Petkūnas


Šio sekmadienio evangelija prasideda žinia apie Jono krikštytojo suėmimą. Jo pagrindinė žinia buvo „Atgailaukite, nes prisiartino Dangaus karalystė.“ Ši karalystė priartėjo, nes Dievo Sūnus jau tuoj turėjo pradėti savo misiją žemėje. Jis atvers kelią žmogui į šią Dievo karalystę per malonės evangeliją ir išlaisvinimą nuo nuodėmių. Išvydęs Jėzų Jonas pavadins jį Dievo avinėliu, nurodydamas kelią, kaip Jėzus išgelbės žmogų. Jis paaukos pats save ant kryžiaus, savo mirtimi išpirkdamas nuodėmingąjį nuo Dievo bausmės ir atverdamas jam Rojaus vartus.

 

Evangelija nėra geroji žinia, jei žmogus nesuvokia, kas prieš Dievą jis yra nusidėjėlis. Jei žmogus mano esąs šventas pats savaime, tuomet jam nereikalingas nei Kristus, nei jo malonės evangelija. Tikėjimą praradęs žmogus susikuria pats sau gyvenimo taisykles, kuriose nebelieka nuodėmės sąvokos, kuriomis jis pats nusistato sau kas yra gėris ir blogis, ir pagal jas gyvena. Žmogus jomis tarsi save apsvaigina iliuzija ir tiki, kad jis gyvena dorą gyvenimą, ir jei po mirties yra gyvenimas, jam, kaip geram žmogui, šis gyvenimas bus šviesus.

 

Jonas naikino šią iliuziją. Ją jis vadina „bėgimu nuo Dievo rūstybės.“ Pranašams būdingu tonu fariziejams ir kitiems kurie save laikė be nuodėmės, jis kalbėjo: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės?“ Dauguma žmonių priėmė Jono žinią ir ruošėsi sutikti Kristų per atgailą. Jie išpažindavo savo nuodėmes ir buvo Jono krikštijami Jordano upėje atgailos krikštu. Vis dėlto tokia tiesi ir „politiškai nekorektiška kalba,“ kai kam ypač nepatiko. „Tetrarchas Erodas, Jono baramas dėl Erodiados, savo brolio žmonos, ir dėl visų piktadarybių, kurias darė, pridėjo prie jų dar ir tai, kad uždarė Joną į kalėjimą.“

 

„Išgirdęs, kad Jonas suimtas, Jėzus pasitraukė į Galilėją.“ Palikęs Nazaretą jis nukeliavo į Kafarnaumo miestelį prie Galilėjos ežero. Evangelistas Matas praneša, kad toji vieta buvo teritorija, kuri atiteko dviem iš dvylikos žydų patriarcho Jokūbo sūnų – Zabulonui ir Neftaliui, todėl Kafarnaumas nuo seno buvo vadinamas vieta, kur susieina Zabulono ir Neftalio sritys. Matas toliau praneša, kad Jėzui atvykus į Kafarnaumą išsipildė Senojo Testamento pranašystė, pasakyta per pranašą Izaiją: „Zabulono žeme ir Neftalio žeme! Paežerės juosta, žeme už Jordano ­ pagonių Galilėja! Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė.“

 

Ši žemė buvo Izraelio pakraštyje ir labiausiai patyrė pagonių įtaką. 722 m. prieš Kristų ją nukariavo ir sunaikino pagoniška Asirija. Pranašas apreiškė, kad tai Dievo bausmė tautai už nuodėmes, už jų aukojimą stabams, už išsižadėjimą vieno, tikro ir gyvojo Dievo. Izaijas savo žmones vadina „tauta, gyvenusia tamsumoje,“ ir vis dėlto jis suteikia jiems viltį, pranešdamas, kad skirtą dieną jai nušvis šviesa. Šią šviesą pranašas sieja su kūdikio gimimu. „Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas. Jo vardas bus ‘Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis’. Jo viešpatavimas beribis, o taika begalinė.“ Šiais žodžiais Bažnyčia pradeda Mišias pirmąją Kalėdų šventės dieną, nes Jėzus ir yra tas kūdikis, „Galingasis Dievas, Ramybės Kunigaikštis’“

 

Jėzus skelbė ten Dievo žodį, tačiau šis žodis Zabulono ir Neftalio sričiai nebuvo vien malonės evangelija, bet ir Dievo Įstatymas. Jis ragino žmones atsistoti prieš sielos veidrodį – 10 Dievo įsakymų, ir ištirti, kuriuos jie pažeidė. Kaip Dievo Įstatymo skelbėjas Jonas Krikštytojas jis tarė: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė.“ Tie, kurie atsivers, ateis pas jį. Juos tada jis atgaivins malonės Evangeliją apie gailestingąjį Dievą.

 

Pranašas šią žemę vadino „ūksminga mirties šalimi.“ Ji buvo pasienio ruožas, kuris pirmiausiai pajusdavo priešų rankos rykštę. Vis dėlto šiuose žodžiuose reikėtų įžvelgti gilesnę prasmę, nes Jėzus neatėjo ginti tautos kardu, bet ją išvaduoti nuo kitokios mirties. „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas.“

 

Vakarų pasaulio civilizacija, kurios dalis ir mes esame, šiandien yra lyg toji „mirties šešėliuose gyvenanti Zabulono ir Neftalio sritis.“ Nors ir nenoriai, vis dėlto pripažįstama Lietuva šiandien yra mirštanti tauta, ir ne todėl, kad vyksta emigracija, kai jau pusė milijono gyventojų paliko šalį. Priežastis yra tautos gimstamume - 1000 tėvų šiandien gimsta tik 780 vaikų, todėl nereikia būti matematiku, kad įvertinti tai, kad darosi su mūsų tauta.

 

Nepaisant mažėjančio gimstamumo Europoje ima įsigalėti tai, ką bažnyčia ir tikintys žmonės vadina „mirties kultūra.“ Atmetęs Dievą liberalus pasaulis nuvertina žmogaus gyvybę, Dievo kūrinį žmogų laikydamas evoliucijos dariniu, kiek aukštesniu už kitus gyvūnus. Didžiausias žmogaus nuvertinimas įvyko 20 amžiuje nacistinėse ir marksistinėse sistemose, kurios sąmoningai pražudė tiek žmonių, kiek nėra pražudę iki jų buvęs tironai. Nors tai buvo pasmerkta, „mirties kultūra“ toliau brukama kaip alternatyva krikščioniškoms vertybės, kurioms žmogus yra ne „gyvūnas“, o aukščiausias Dievo rankų kūrinys. Ši „mirties kultūra“ reiškiasi per gausų abortų skaičių, per siūlomą įteisinti eutanaziją, Dievo nustatytos šeimos sąvokos iškraipymu, prie šeimos priskiriant tos pačios lyties santuokas. Čia labai tinka apaštalo Pauliaus žodžiai: „Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailybė. Parašyta: Jis sugauna protinguosius jų gudrybėje. Ir toliau: Viešpats žino išminčių mintis, kad jos niekingos.“

 

Tai, kas visada buvo laikoma blogiu, prisidengiant žmogaus teisių sąvoka, šiandien vadinama gėriu, iš blogio padaromas gėris ir net išdidžiai aukštinamas. Tokioje situacijoje Kristus, kaip Zabulono ir Neftalio sričiai, ištaria: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė!“ Jėzus praneša, kad blogis niekada netaps gėriu, net jei jis ir garsiai bus vadinamas gėriu. Jonas Krikštytojas tokioje situacijoje ištartų: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės?“ Už tokius žodžius Jonas ir šiandien būtų pasodintas į kalėjimą.

 

Blogis turi būti taisomas ir tai daroma atsivertimu. Atgaila tai yra blogio pripažinimas. Tai nuodėmės pripažinimas nuodėme. Tai širdyje ištarti žodžiai: „Tėve nusidėjau dangui ir tau.“ Tokiam žmogui Kristus skiria Evangelijos žodžius: „Aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk.“ Tegu kiekviena „tamsybėje tūnanti tauta išvysta skaisčią šviesą, [tegu] gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užteka šviesybė.“

 

Kadangi pasaulį ir visa jame sukūrė Dievas, jame nėra visiško blogio. Bažnyčios Tėvas Augustinas paaiškina, kad blogis yra gėrio trūkumas. Pavyzdžiui, mūsų akis, kuri nebemato taip, kaip jaunystėje, nėra bloga. Dėl įvairių aplinkybių ji nustojo būti tokia, kokią žmogui pradžioje suteikė Dievas, ji prarado dalį to pirmykščio gėrio. Mūsų ligos yra organizmo nukrypimas nuo tobulos Dievo sukurtos būsenos, ir kadangi jos – tai to Dievo suteikto gėrio trūkumas, gėris visada išliks viršesnis ir galingesnis.

 

Jėzus, naudodamas savo dieviškas galias, atstatinėjo žmonėse tai, ką juose pažeidė nuodėmė ar įvairios žemiškos aplinkybės. Evangelistas liudija: „Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją ... gydydamas žmonėse visokias ligas bei negalias. Net visoje Sirijoje pasklido apie jį garsas. Žmonės nešdavo pas jį visus sergančius, įvairiausių ligų bei kentėjimų suimtus ­ demonų apsėstus, nakvišas bei paralyžiuotus, ­ o jis išgydydavo juos.“

 

Tam, kad plačiau kviesti žmones atgailai ir atsivertimui, Jėzus pasirinko mokinius, kuriuos pavadino apaštalais. Šios dienos evangelijoje jis pašaukė keturis pirmuosius: Simoną, kurį jis pavadins Petru, jo brolį Andriejų ir Jokūbą bei Joną. Jie nesididžiavo savo išmintimi ar pasaulio filosofijos išmanymu, todėl liko atviri Kristaus mokymui ir Dievo apreiškimui. „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais.“ Po Kristaus mirties ir prisikėlimo Jėzus juos siųs skelbti malonės evangeliją viso pasaulio tautoms. Dievo žodį Jėzus pavadina tuo tinklu, kurį jis lieps užmesti, kad Šventoji Dvasia per jį pakviestų žmones pas Kristų, prie jo malonės priemonių - sakramentų. Šį tinklą jie užmes Sekminių dieną, kuomet Petrui paskelbus Evangeliją apie Dievo Sūnų Jėzų Kristų, pasikrikštys pirmieji 3000 žmonių. Jie taps pirmąja Kristaus Bažnyčia žemėje, kurios užduotis – skleisti Kristaus šviesą pasauliui. Vykdydama jai pavestą užduotį ji taps miestu ant kalno, kurio neįmanoma paslėpti. Amen.