Pamokslai

Pamokslas

2017-02-12

Pamokslo tekstas: Mt.20,1-16a

Darius Petkūnas


Palyginimas apie vynuogyną skelbia Dangaus karalystę, į kurią Viešpats atveria vartus per jo Bažnyčią žemėje. Šiame gyvenime žmogus yra kviečiamas tikėti į Dievą, tarnauti jo garbei, brandinti vynmedžio vaisius sieloje. „Ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Dievo Įstatymas atsako: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.“ Toks yra mūsų darbas Dievo akivaizdoje Viešpaties vynuogyne. „Tai daryk, ir gyvensi,“ – atsako Jėzus.

 

Žmogaus gyvenimą Kristus sulygina su viena diena. Kaip tos dienos valandos bėga greitai, taip greitai prabėga ir žmogaus gyvenimas. „Žmogaus amžiaus metų skaičius yra septyniasdešimt, o stipresniųjų aštuoniasdešimt... Jie greitai prabėga ir mes išskubame,“ – sako 90-oji psalmė. Mes teturime tik 70 ar 80 Kalėdų ir Velykų. Kiek tai yra nedaug. „Mano dienos skubiau prabėgo, nei audėjos šaudyklė,“ – atsigręžęs atgal ištaria sentėvis Jobas. Šventas Raštas mūsų amžių prilygina gėlės žydėjimui. „Jie lyg žolė, kuri auštant išdygsta, rytą sužaliuoja ir žydi, vakare nuvysta ir nudžiūsta.“

 

Tačiau šis gyvenimas nesibaigia dienos pabaiga. Dievas nori, kad nusidėjėliui dienos pabaigoje būtų išmokėtas denaras - atvertos durys į Dievo karalystę, į amžiną gyvenimą, į jo artumos džiaugsmą. Šis denaras – ne mūsų nuopelnas. Jį uždirbo Dievo Sūnus Jėzus Kristus, savo mirtimi atpirkdamas mūsų nuodėmes, taip sutaikydamas mus su Dievu ir atverdamas Rojaus vartus.

 

Norėdami gauti šį denarą turime dirbti Viešpaties vynuogyne. Mes, jūs ir aš, esame tie turgaus aikštėje besišnekučiuojantys darbininkai, kuriuos Dievas per savo Bažnyčią, iš šios sakyklos skelbiamu Šventuoju Dievu Žodžiu, kviečia dirbti jo vynuogyne. Tie darbininkai turi purenti žemę, sodinti vynšakeles, jas prižiūrėti, laistyti, apkarpyti, kad subrendusios vynuogės būtų geros. Kiekvienas turime tarnauti Dievui šiame gyvenime, vykdydami savo pašaukimą, prižiūrėti savo sielą, kad į ją kritęs Dievo žodžio grūdelis neštų bent dešimteriopą derlių, o kalbant vynuogyno palyginimu, kad derliaus metu tos vynuogės būtų ne rūgštuogės, bet didelės, saldžios ir skanios, kad iš jų išspaustas vynas būtų tinkamas dangaus karalystės stalui.

 

Dievas kviečia gyventi krikščionišką gyvenimą, vykdyti jo įsakymus, tarnauti jo vardui nuo saulės patekėjimo. Ne visi išgirsta jo kvietimą. Kadangi vynuogyno šeimininkas turi gerą širdį, yra malonus ir gailestingas, jis išeina į turgaus aikštę ir trečią, šeštą, ir devintą valandą. Pamatęs „stovinčius aikštėje be darbo jis taria jiems: ‘Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!’“ Galiausia, likus valandai iki dienos pabaigos, saulei jau besileidžiant vakaruose, jis dar kartą išeina į vynuogyną, ir randa „dar kitus bestovinčius.“ „Ko čia stovite visą dieną be darbo?“ Tie atsako: „Kad niekas mūsų nepasamdė.“

 

Ar tikrai? Taip, anų darbininkų niekas nepasamdė. Jie turbūt stebėjo vynuogyno savininką iš toli, ar tik vėliau atėjo į turgaus aikštę. Tačiau ne kiekvienas susitikęs su Dievu galės sąžiningai taip pasiteisinti. Šiandien daug yra tokių, kurie negalės sakyti: „mūsų niekas nepasamdė,“ nes jie per Krikštą ir Konfirmaciją buvo pakviesti anksti ryte ar vidurdienį.

 

„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jis kreipėsi į pirmąjį, sakydamas: ‘Vaike, eik ir padirbėk šiandien vynuogyne.’ Šis atsakė: ‘Nenoriu’, ­ bet vėliau apsigalvojo ir nuėjo dirbti. Paskui tėvas kreipėsi į antrąjį sūnų tais pačiais žodžiais. Šis jam atsakė: ‘Einu, viešpatie’, ­ bet nenuėjo.“

 

Daug žmonių yra krikštyti ir konfirmuoti, tačiau užmiršo Dievą ir jo kvietimą – nustojo lankytis bažnyčioje, priimti švenčiausią Eucharistijos sakramentą, patys save ekskomunikavo iš Kristaus kūno. Išganymo nėra be Dievo žodžio ir sakramento. „Nuo manęs atsiskyrę jūs negalite nieko nuveikti,“ - sako Jėzus. Duok Dieve, kad vienuoliktą valandą ir jie išgirstų vynuogyno šeimininko balsą, tačiau jiems jis nesakys: „Ko čia stovite visą dieną be darbo?“ Kaip tam antram sūnui, jis tars: „Juk tu žadėjai eiti dirbti į vynuogyną, kodėl nenuėjai?“ Jėzus sako: „Jei nebūčiau atėjęs ir jiems kalbėjęs, jiems kaltės nebūtų. O dabar jie neturi kuo pateisinti savo nuodėmės.“ Vis dėlto, žinant mylinčią ir gailestingą Dievo širdį, jis net tiems, kurie ims teisintis, pasakys: „Nesiteisinkite, bet kuo greičiau bėkite į vynuogyną, kol saulė dar nenusileido,“ nes dvyliktą valandą kvietimo nebebus. Tai bus atsiskaitymo valanda.

 

Ir štai jau baigėsi diena, ima temti. Savininkas paliepia ūkvedžiui sukviesti darbininkus ir išmokėti atlyginimą. Visi dirbo vynuogyne, kai kurie nuo pat ryto. Pastarieji pavargę nuo dienos naštos, jų veidai įdegę nuo saulės kaitros. Šalia jų stovi ir tie, kurie tedirbo vieną valandą, atėjo saulei besileidžiant. „Nejaugi ir tie gaus denarą? Kiek tada šeimininkas išmokės mums?“ – svarstė pirmieji širdyje.

 

Šeimininkas galėjo dienos algą mokėti atskirai, „vokeliuose,“ kad nekiltų nepasitenkinimo. Bet Dievas yra teisingas ir išganymą jis dovanoje ne slapčia, o viešai.

 

Taigi, visiems matant, paskutinieji gavo po denarą. Jiems neliko nieko kito, kaip padėkoti už šeimininko geraširdingumą ir ištarti: „Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti.“

 

Tuo tarpu pirmieji imdami algą murmėjo: „Paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą.’“ Jie kalbėjo kaip to sūnaus palaidūno brolis, kuris pastarajam sugrįžus nebenorėjo eiti į tėvo namus ir atkirto: „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekada tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus..., tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį.‘“

 

Jėzus sako: „Jie ėmė šnairuoti.“ Lietuvių kalbos žodynas teigia, kad „šnairuoti“ - tai su nepasitenkinimu piktai žiūrėti. Pirmieji žiūrėjo į šeimininką piktomis akimis. Jų akys buvo pilnos pavydo, nors ir su jais buvo sutarta už dienos darbą po denarą.

 

Pavydas yra keistas jausmas. Tai „troškimas žemiškų gėrybių, galios, pasiekimų ir pan., kuriuos turi kažkas kitas.“ Tai - nuodėmė, bet labai keista nuodėmė. Kažką pavogęs, peržengęs santuoką, apgavęs ką nors netikra preke žmogus padaro nuodėmę, bet nepaisant to, kad po to jo laukia bausmė čia laikinai ir ten amžinai, jis pradžioje laikinai jaučia malonumą. O kaip su pavydu? Ar jaučia malonumą pavydintis žmogus? Ne. Priešingai, pavydą lydi pyktis, desperacija. Pavydas ilgainiui perauga į neapykantą, šėtonas žmogų ragina nusikalsti. Vietoje meilės artimui ir gero linkėjimo, jis ima jo nekęsti.

 

Pavydintį žmogų apleidžia Dievas. Samuelio pirma knyga aprašo karalių Saulių. „Saulius žiūrėjo į Dovydą pavydo akimis. Kitą dieną pikta dvasia iš Dievo apėmė Saulių, ir jis pradėjo siausti namuose... Saulius sviedė ietį, sakydamas sau: „Prismeigsiu Dovydą prie sienos.“ Bet Dovydas du sykius nuo jo išsigelbėjo. [Viešpats] ... nuo Sauliaus buvo pasitraukęs.“

 

„Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu!“ – atsakė šeimininkas labiausiai šnairuojančiam. Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!’“

 

„Paskutinieji bus pirmi, o pirmieji ­ paskutiniai“ – teskamba šie žodžiai kaip priminimas visiems Kristaus vynuogyne dirbantiems krikščionims. „Aš raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai,“ – kreipiasi į tikinčiuosius apaštalas Paulius. „Nusižeminkite Viešpaties akivaizdoje, tai jis jus išaukštins,“ – ragina apaštalas Jokūbas. Tie, kurie save ima aukštinti pasaulio akyse, Dievo akivaizdoje yra niekas, dar žemesni už tuos paskutiniuosius. Jėzus mus moko: „Atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti.’“

 

Ar Dievas yra teisingas? Pirmieji tvirtinto, kad šeimininkas buvo neteisingas. Bet jis atsakė: „Kodėl neteisingas? Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir eik.“

 

Dievas yra gailestingas. Nors paskutinieji tedirbo tik vieną valandą, Dievas nori ir jiems užmokėti denarą – ne todėl, kad jie jo nusipelnė, bet vien iš malonės. Tėvas anam savo sūnui atsakė: „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado.“ Mes juk esame išganyti iš Dievo malonės ir už tai jam dėkokime. Dėkokime, kad jis mums atlygina ne pagal savo teisingumą, bet iš malonės, dėka Jėzaus Kristaus, nes mūsų padarytų nuodėmių yra daugiau ir jos didesnės, nei mūsų geri darbai. „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų.“ Amen.