Pamokslai

Artėjant Kristaus dangun žengimo šventei evangelija mus kviečia apmąstyti šį išganymui svarbų įvykį. Evangelistas Jonas mus perteikia paties Kristaus žodžius apie artėjantį jo žengimą pas Tėvą ir apie jį patį, kaip mūsų kelią, tiesą, ir gyvenimą.

Apmąstomieji Kristaus žodžiai buvo pasakyti Didįjį Ketvirtadienį, iš karto po Paskutinės Vakarienės. Su apaštalais Kristus jau buvo tris su pusę metų ir dabar jiems paaiškino, kad atėjo jo pašlovinimo valanda. Jėzus atliks mūsų išganymo darbą. Jis ant savęs prisiims visas žmogaus nuodėmės ir su jomis mirdamas, užtarnaus mums atleidimą ir amžinąjį gyvenimą. Šį išganymo darbą gali atlikti tik jis vienas, todėl jis ištarė: „Kur aš einu, jūs negalite nueiti,“ ir apibendrino šio kelio tikslą: „Einu jums vietos paruošti.“

Apaštalai Kristų sekė jau tris su pusę metų. Kristaus suteiktos galios dėka jie darė darbus, kuriuos Jėzus jiems paliepė daryti: „ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.“ Jie ėjo paskui Jėzų, kur tik jis keliavo, todėl jie nesuprato Jėzaus žodžių: „Kur aš einu, jūs negalite nueiti,“ o Petras atsakė: „Viešpatie, kodėl gi negaliu dabar tavęs lydėti? Aš ir gyvybę už tave guldysiu!“ Tuo tarpu Jėzus jam atsakė: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi!“

Sakydamas, „einu jums vietos paruošti“, Jėzus nurodo į jo būsimąjį dangun žengimą. „Mano Tėvo namuose daug buveinių,“ sako jis. „Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš.“

Trumpas yra žmogaus metų skaičius šiame pasaulyje. „Tu padarei mano gyvenimą tik sprindžio ilgumo, o trukmė ­ beveik niekas tavo akyse.“ Mūsų tautos poetas Donelaitis jam antrina:

„Mes silpni daiktai, kaip švents mums praneša Dovyds,

Nei žolelės ant laukų dar augdami žydim.

Kožnas viens žmogus užgimdams pumpurui lygus,

Iš kurio žiedelis jo pirmiaus išsilukštin,

Ik po tam jis, peržydėjęs ir nusirėdęs,

Užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia.

Taip, iš viso taip, ir mums biedniems pasidaro...

Taigi matai, kaip žmogiškas trumpintelis amžis

Žydinčioms ir krintančioms prilygsta žolelėms.“

Bet Jėzus praneša, kad gyvenimas nesibaigia žemiškuoju gyvenimu. Jis nurodo į būsimąjį gyvenimą, kurį jis užtarnavo savo mirtimi ir prisikėlimu. Jis nurodo į būsimą gyvenimą Dievo artumoje, jo tėvo namuose. „Mano Tėvo namuose daug buveinių. Antraip argi būčiau sakęs: ‘Einu jums vietos paruošti!’?“

Jėzus sako, kad dangus yra ne palapinė ar kitas koks laikinas būstas, bet namai. Tik žemiškas mūsų gyvenimas yra lyginamas su laikina pastoge, tačiau „mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje.“

Šiuose namuose mūsų laukia amžinasis džiaugsmas ir palaima. Jėzaus atsimainymo valandą apaštalai išvydo it saulė spindintį jo veidą ir it sniegas baltus rūbus. Paragavęs amžinybės džiaugsmo Petras sakė: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui.“ Jis norėjo pratęsti šią amžinybės akimirką, kad toji nesibaigtų. Todėl žymiai šlovingesnė bus toji akimirka, kurioje žemės kelionės pabaigoje mes savo akimis išvysime amžinybę ir prirengtus namus dangiškuosius.

Kaip jau minėta, visų Jėzaus atpirktųjų dangus yra ne laikina palapinė, o namai. Tai amžinojo Tėvo namai, todėl Jėzus sako: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą, tikėkite ir mane!“ Jis kalba apie paėmimą į Tėvo namus paskutinio teismo dieną. „Kai nuėjęs paruošiu jums vietą, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš.”

Apaštalai svarstė apie kelią, kuriuo keliaus Jėzus. Tomas buvo kuklesnis už Petrą, kuris ryžtingai tvirtino žinantis kelią ir seksiantis Jėzų, net jei už jį reikėtų guldyti gyvybę. Tuo tarpu Tomas ištarė: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“ Jis nesuprato, kad Jėzus kalba apie amžinybę ir jo tėvo amžinuosius namus, kur kryžiaus pergale paruoš jiems vietą.

Iki šiol kalbėjęs apie kelią, Kristus dabar atsako, kad jis pats yra kelias. Jis pats yra mūsų kelias, kuriuo mes ateiname „į aukštesnę ir tobulesnę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, padangtę.“ Jėzus yra tiesa. Jo mokymas tikras ir teisingas. „Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa.“ Jėzus yra gyvenimas. „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas.“ „Kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.“ Jėzus yra kelias, tiesa ir gyvenimas! „Jis atvėrė mums naują ir gyvą kelią [į dangaus šventovę] pro uždangą, tai yra per savąjį kūną,“ skelbia laiškas hebrajams. Tik šiuo keliu mes galime ateiti pas dangiškąjį Tėvą, nes „Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas ­ žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus.“ Jis atsako svarstančiam Tomui apie tą kelią: „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą.“

Apaštalai jau ilgai pažinojo Jėzų, bet nepažinojo Dangiškojo Tėvo, todėl Pilypas uždavė Jėzui labai tiesų klausimą: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana.“ Jis turbūt norėjo pamatyti Tėvą panašiu būdu, kokiu jį regėjo Mozė arba septyniasdešimt Izraelio seniūnų. Šis klausimas rodo tikėjimo trūkumą, nes tikram tikėjimui nereikia papildomų stebuklingų ženklų. Jėzus jam atsakė: “Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti!... Kaip tu gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą’?”

Pilypas buvo vienas iš pirmųjų, kuris Jėzuje atpažino Mesiją. „Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus,“ – tarė jis Nataeliui. Ir vis dėlto jis nepažino jame Tėvo. Jėzus jam sako: “Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! ... Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?!”

Dievo mes negalime pažinti kitaip, kaip tik per jo paties Sūnų Jėzų Kristų ir per jo Žodį.. „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ „Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus.”

Pažinti Jėzų Kristų yra tolygu pažinti Dievą, nes jis yra tos pačios dieviškos prigimties, kaip ir Tėvas. „Aš ir Tėvas esame viena.“ „Aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?!” Šį tikėjimą mes išpažįstame kiekvieną sekmadienį tardami: “Tikiu (į) vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo.”

Kadangi Kristus yra Dievas ir Žmogus, mes į jį galime kreiptis malda. „Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“ Prašykime sveikatos, išminties, pagalbos suspaudimo valandą, dėkokime jam malda ir visa tai darykime Jėzaus vardu. Pats Jėzus ragina mus kreiptis į Dievą jo vardu, kad “Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje.” Jis vienas yra mūsų Vyriausiasis Kunigas, kuriuo drąsiai galime pasitikėti. “Mes juk turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, o, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku.” Amen.