Jaunimo veikla
Apie pradžią ir pabaigą
Rugsėjo 1-ąją Šakių ev. liuteronų bažnyčioje pasitikus
2016 Spalio mėn. 05 d.
Šįmet ir vėl Dievo žodžiu, malda ir skambančiu varpu pradėjome naujus mokslo metus. Po pamaldų visi kartu fotografuodamiesi įsivaizdavome, kad mokslo metai ne prasideda, o baigiasi. Nes įsivaizduojant, kad prasideda, nuotrauka neatrodė linksma. Nors orai iki šiol primena vasarą. Tik voratinkliai tįsta vis labiau. Vorų gyvenimai. Aną dieną išskrido paukščiai, klegėdami virš bažnyčios stogo. Išbėgom laukan jų pažiūrėti užvertę galvas, akimis į kelionę palydėti. Viskas pagal natūralią tvarką.
Vasaros pabaigoje susirinkome pamaldoms Žiūrių kapinaitėse. Nedaug mūsų susirinko. Bet taip smagiai. Mažu rateliu susiėmėme už rankų, sukalbėjome ,,Tėve mūsų“. Geras jausmas. Paskui dar susėdome prie stalo, gėrėme arbatą, dalinomės rūpestingų rankų suruoštomis vaišėmis, kalbėjomės apie visokias žoles, jų gydančias galias, mirusius ir gyvus, ateinančius ir išeinančius. Paprastais žodžiais. Labai gera buvo. Tą patį vakarą teko būti kitame ,,iškilmingame renginyje“. Su maistu ir gėrimais rankose, pokalbiais kampeliuose ir visu kitu geru tonu. Vieni kitų niekas už rankų neėmė, bendra kalba nesikalbėjo (nors visi lietuviai), kartu nesėdėjo. Su visa pagarba tam renginiui – jausmas, lyginant su pabuvimu kapinaitėse, – nykus. Gerai bent, kad saulė leidosi labai gražiai – didelė didelė...
Praėjusį mėnesį Sudarge vėl atsisveikinom su savo artimaisiais Kristuje. Palydėjome į Amžinus namus. Pirmiausiai Marytę, po to – Editą. Atsimenu savo atsisveikinimą su Maryte – pamojavau jai ranka, tyliai užverdama duris, o ji pamojavo man. Kaip būna prieš keliones. Žinojau, kad tai paskutinis mūsų susitikimas čia, todėl labai norėjau įsiminti tą akimirką. Kažkada, gal prieš kokius trejus metus, dar jai gyvai esant, esu sapnavusi, kaip ji numirė: nusiavė gražius batelius, pasiėmė juos į ranką, ir basomis kojomis nubėgo per gražų sodą. Tas vaizdinys ir reiškė ,,numirė“, nes kitos užuominos sapne nebuvo. Pabudusi tada net pagalvojau, kad reikės apie tai parašyti laikui atėjus. Kad nėra baisu.
Kaip nebūna baisu ir tada, kai išskrenda paukščiai. Kai prasideda mokslo metai. Kai gelsta ir krenta lapai. Tik gaila. Kartais labai labai. Kad visa tai vėl šiek tiek užtruks. Kol susitiksime.
„Lik su manim, nes tuoj diena užges,/jau temsta Jėzau, nepalik manęs!/Prie ko dar glaustis/man baugia širdim?/Tu, Parama silpnų, lik su manim.
Trumpa būties diena sparnais nuskries,/garbė pasaulio, jo džiaugsmai išblės./Vertybės keičias, grimzta praeitin.../Tu, Nesikeičiantis, lik su manim.
Artybės Tavo reikia nuolatos/atremti smūgiams priešiškos jėgos./Ar saulė švies, ar grės audra žūtim, –/Tu, mano Prieglobsti, lik su manim.
Mirties tamsoj į Kryžių žvelgt padėk,/už rankos, Jėzau, imk ir ten lydėk,/kur švis man rytas, lauktas su viltim./Gyvenime, mirty lik su manim!”
(,,Lik su manim“, Henry F. Lyte)
Daiva Kalinauskaitė
„Lietuvos evangelikų kelias“, 2016 Nr.9