Bendrystės ryšiai

Emauso parapija, arba linkėjimai iš dangaus

2015 Spalio mėn. 12 d.

Rugpjūčio pabaigoje Sudargo evangelikų liuteronų parapijoje lankėsi gausus būrys iš Visbeko ir Langfiordeno (Vokietija) parapijų kartu su kunigu Wilfriedu Scheueriu ir fondo ,,Hilfe für Sudargas“ vadovu Hartmutu Ramke. O paprasčiau sakant, vyko Emauso parapijos pamaldos. Nes ši bažnyčia, pavadinta Emauso vardu Vokietijoje, tokia pat pasiliko ir Lietuvoje. O jei į tą pačią bažnyčią ateina tie patys žmonės, vadinasi, tai ta pati parapija. Kur visi susitinka. Emauso.

Prieš tai jie pas mus svečiavosi 2012 m., prieš trejus metus. Niekada nežinai, kada vėl susitiksime ir kur. Todėl kaip smagu, kai Dievui leidus galime vėl vieni kitus apkabinti. Klausti, kaip sekasi tam ar kitam, kokios sveikatos, kaip viskas einasi, su kokiomis jėgomis... Prisiminti, kaip buvo tada, prieš aštuoniolika metų, 1997 m., kai Emauso bažnyčia, nukeliavusi 1800 km, duris atvėrė Sudarge. Šiais metais čia atkeliavo ir Šventos Vakarienės indai, pamaldų metu įteikti kunigo Scheuerio. Po pamaldų visi susėdome prie turtingo stalo. Žinoma, jis buvo gausus visokių valgių ir gardumynų, paruoštų mylinčiomis rankomis. Tačiau didžiausias turtas buvo tai, kad nepaisant lėtesnių apsisukimų, mes visi susirinkome Dievo vedami ir susėdome vieni su kitais pabūti.

 

Kuo skaičiuojami metai? Darbais, svajonėmis? Susitikimais, žvilgsniais, žodžiais, apsikabinimais, bendru kelio paėjimu? Kada tie metai yra? Juk ne visada ir būna. Sako: „Žiūrėk, ir nėra metų!”. O kaip nėra? Svarbu tik nežiopsoti. Nebijoti pajausti.

Rugsėjo pirmąją, kai prieš mokyklą visi susirinkome Šakių evangelikų liuteronų bažnyčioje, man patiko vienas kunigo pastebėjimas: „Nebijokime būti tokie, kaip vaikai“. Juk vaikai dažniausiai būna natūralūs. Kai bijo – bijo, kai džiaugiasi – džiaugiasi, kai liūdi – liūdi. O užaugę dažnai išsigąstame, stengiamės neparodyti, kada liūdime, kada gera, neišsiduoti, kad tikime ar kad jaučiamės vieniši. Aną dieną vienas berniukas, pribėgęs prie manęs paklausė, kiek man metų. Sakau: „Atspėk“. „Dešimt!“, – sako jis. „Ne, kur tau dešimt... daugiau, – atsakau jam. – Juk tau jau penkeri, o aš už tave daug vyresnė. Negali būti dešimt.“ „Bet juk aš tau – iki pusės!..“, – matuodamas savo galvą prie mano juosmens atsakė berniukas.

Kuo matuojami metai?

Gal kilometrais?

Vakar ryte, rugsėjo 12-ąją, į Šakius atvažiavo Johannes Kunze su Johannu. Na, kaip visada. Per visą naktį spaudę nuo Brünlos (Vokietija), išilgai visos Lenkijos, ankstų rytą jau kibo į darbą. Visą dieną liejo naujus restauruojamų senųjų vaikų namų laiptus. Vakare šiek tiek numigo, trečią valandą vidury nakties kilo ir vėl išmynė į Vokietiją. „Kažkaip žiauriai!“, – pasakytų vaikai, o mes patylėtume ir pagalvotume tą patį. Juolab, kad ir prieš pora savaičių buvo tas pats. Tik darbai kiti. Johannes sako, kad viskas gerai. Kad kitaip ir negali būti. Suprask, viskas čia natūralu.

Kažkaip lietuviams dažniausiai kitaip viskas..

 

Labiausiai man patinka, kai žmonės viskuo džiaugiasi ir į viską žiūri optimistiškai. Su kažkokiu vidiniu džiaugsmu. Pavyzdžiui, kad ir ką bekalbėtų, sako „kur bebūtum, visur viskas įdomu – tiek visokių be galo gražių ir stebuklingų dalykų gyvenime!“.. Klausai klausai ir tikrai atrodo, kad jie teisūs. Net pačius apima džiaugsmas. O geriausia, kai apima ramybė. Tada jau tikrai patikėjęs. Galėtum taip sėdėt ir klausytis, negalvot apie jokią tariamą rytdieną ar pačių susigalvotus darbus, lėkimus, rūpesčius, sureikšmintus savigailiškus nusiskundimus. Širdyje išsaugant tą pačią esamą akimirką. Metams užskaityti. Turbūt apie tai ir kalbėjo Petras: „Paveskite jam visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi“ (1 Pt 5,7). Paveskite ir nurimkite. Neprisiimkite visos atsakomybės sau, kai Dievas sako „leisk, aš tau padėsiu.“ Kaip tas vienas Rendsburgo kūrėjų, kuris statė geležinį tiltą tais laikais, kai nebuvo kompiuterių ir viską reikėjo apskaičiuoti pačiam. Ir skaičiuoti taip tiksliai, kad tiltas atlaikytų traukinius, kuriais važiuos žmonės. Didžiulė atsakomybė. Konstruktorius jos neatlaikė ir pasitraukė iš gyvenimo savo noru. (Nors koks čia noras, gal tiksliau būtų sakyti „savo nenoru ar nedrąsa patikėti“). Tačiau prieš tai jis, pasirodo, padarė viską ir tas tiltas atlaikė visus traukinius. Tik, gaila, pats to jau nesulaukė. Dažnai mes taip: viską norime patys padaryti. Tik pamirštam, kad be Dievo pagalbos nieko „nesigauna“.

 

Dar man patinka, kai žmonės girdi. Nes būna, kad tik klauso. O galvoja visai ką kita. Kaip ir varpų skambėjimas. Prisimenant Ribentropo-Molotovo paktą, visoje Lietuvoje skambėjo liuteronų bažnyčių varpai. Nespėjom iš anksto apie tai niekam pranešti, tik atėjus 19-tai valandai pradėjome skambinti varpu. Ir kaip smagu, kai apačioje, tuščioje bažnyčioje ėmė rastis nedrąsus krebždulys. Išgirdę varpo gaudesį, į vidų pamažu subėgo visi vaikai ir būrelis suaugusiųjų. Keli parskuodė net iš miestelio vidurio. Vadinasi, išgirdo. Ratu sustoję prisiminėme Juodojo Kaspino ir Baltijos kelio dieną, susikibę už rankų pasimeldėme, uždegėme žvakeles. Vienas nedidukas berniukas, tąkart bažnyčioje buvojęs pirmą kartą gyvenime, dar ir po kelių dienų mane prisivedė prie lango ir atsiminęs klausė, ar „tas skambutis, kur tada skambėjo, yra tame bokšte?“. Ta prasme, varpinėje. Iš pradžių net nesupratau, apie ką jis kalba. „Tas skambutis“ jam padarė didelį įspūdį. Kaip kitam didelį įspūdį padariusi viena giesmė. Visada, kai pamaldų metu kunigas paskelbia, kad ją giedosim, jis tyliai su džiaugsmu sušunka: „Valio, mėgstamiausia mano giesmė!“.. Galbūt užaugęs ją irgi atsimins, kas žino.

 

Kai Emauso parapija plaukė laivu Nemunu, viename krante buvo Lietuva, o kitame – kadaise buvęs Karaliaučiaus kraštas. „Rusija(!!!)“ – skelbė didelės raidės ant karalienės Luizos tilto. Liūdnai žvelgė vokiečiai į tą krantą. Liūdnai ir lietuviai. Daug kas apgriuvę, apdaužyta. Dar kažkoks užrašas „Berlin“, tikriausiai virš kokios parduotuvėlės. Nieko daugiau. Tačiau ir tame krante mums mojavo praplaukiami žvejai, šeimos su vaikais, mosavo uodegomis šunys, o bebrai be jokių rūpesčių kirto visas sienas. Ryšys visada išlieka.

Tolstant nuo Nidos, Hartmutas Ramke sėdėjo ant denio savo vežimėlyje, tyliai kovodamas su vėju ir taškomais vandens purslais. Už rankos jį laikė mylima žmona Brigitte, ir žiūrint į juos buvo aišku, kad jie metus matuoja meile.

O kai išeiname, metus matuojame linkėjimais iš dangaus... Prinokusiomis avietėmis. Subrandintais riešutais. Išgirstais pamokymais. Tyliais padrąsinimais. Brangiais nuraminimais.

„Ateikite pas mane ir rūpestingai klausykitės, kad turėtumėte gyvenimą“ (Iz 55,3).

 

Daiva Kalinauskaitė

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2015 Nr.9

 

 

 

 

 

 

 

Prie Sudargo Emauso ev. liuteronų bažnyčios po pamaldų

 

Tikėjimo namiškių bendrystė Sudarge

 

Rugsėjo 1-ąją prie Šakių ev. liuteronų bažnyčios su kun. V. Kelertu

 

Hartmutas ir Brigitte Ramkės su kitais iškylauja Kuršių mariose