Kelionės, vizitai

Taip jau išėjo, kad sutikau važiuoti į ekumeninį biblinį Partnerystės susitikimą. Nors jau esu buvęs Lipės krašte ir mūsų bažnyčių partnerystės dėka teko sutikti ne vieną žmogų iš Lipės krašto bažnyčios. Tačiau iš kvietimo supratau, kad šį sykį viskas turėtų būti kitaip.

Taip ir buvo. Susitikome šv. Bonifacijaus institute netoli Detmoldo vėlyvą kovo 29 d. popietę. Man atvykus, čia jau laukė didžiulis būrys svečių iš įvairiausių šalių, jei tiksliau, tai iš dvylikos. Susirinko visų Lipės krašto bažnyčios partnerinių bažnyčių atstovai. Paprastai, kai mes keliaujame į svečius arba mūsų partneriai atvykta pas mus, atrodo, kad mūsų draugystės ratas yra toks mažas – mes ir mūsų broliai bei seserys Lipėje. Čia teko patirti, kad tas draugų ir partnerių ratas Lipės bažnyčioje išties labai didelis, o jei turėsim omenyje geografiją, milžiniškas – Indija, Pietų Afrikos Respublika, Gana, Togas, Vengrija, Rumunija, Lenkija, Olandija ir Lietuva.

Iškart po vakarienės tą patį vakarą susirinkome aptarti programos – ką mes čia ruošiamės veikti penkias dienas.

Tikslas

Kodėl mes čia susirinkome, ir kam viso to reikia? Niekam ne paslaptis, kad Vakarų Europoje bažnyčios tuštėja. Dar visai neseniai bažnyčios žmonės buvo ramūs ir giliai įsitikinę, kad tai laikina, ir kad tai anksčiau ar vėliau praeis, nes žmonės patys ateis į bažnyčią. Tačiau taip neįvyko. Tad kilo idėja – patiems eiti pas žmones.

Kaip?

Lipės krašto bažnyčios darbuotojai parinko keturias temas, kuriomis mes turėjome diskutuoti su žmonėmis neįprastose vietose. Mūsų tikslas buvo juos prakalbinti ir pateikti biblinį požiūrį į tas problemas.

Taip antradienį prasidėjo projektas „Kitu žvilgsniu“ – „Andere Sichten“ .

Susiskirstę į keturias grupes pagal temas: „Solidarumas ir integralumas“, „Gijimas ir išganymas“, „Turtas ir neturtas“, „Spaudimas pasiekti“, vėlai vakare nuėjom miegoti. Reikia pripažinti, kad visų mūsų galvose kirbėjo daugybė klausimų. Iš dalies jau kitą rytą į daugybę klausimų mums teko atsakyti patiems.

Kiekviena grupė pasirinktas temas ėmėsi gvildenti iš biblinės perspektyvos. Aš pasirinkau temą: „Turtas ir neturtas“. Drauge su manimi šią temą nagrinėjo du svečiai iš Pietų Afrikos Respublikos bei du Lipės krašto bažnyčios atstovai – superintendentai Claudia Ostarek ir Martin Dutzman. Šioje mišrioje aplinkoje tikrai visai kitu žvilgsniu pažvelgi į turtą bei neturtą. Norom nenorom teko pripažinti ir prisipažinti, kad labai dažnai mes skaičiuojame, ko neturime, ir visiškai nevertiname to, ką mums dovanoja Viešpats Dievas.

Viešumoje pirmieji pasirodyti turėjome mes. Tai įvyko prekybos centre REWE, kuriame grupė žmonių vykdė projektą, labai panašų į Lietuvoje vykdomą „Maisto banko“ akciją.

Mūsų grupės akcija vadinosi: „Mano laimei (ne)reikia nė pfenigio“. Užeinančių į prekybos centrą pirkėjų prašėme pažymėti vieną iš variantų: „Laimei reikia ne tik pinigų“ ir „Netepsi – nevažiuosi“. Užeinančius taipogi kvietėme prisijungti prie mūsų ir išgerti puodelį kavos ar arbatos. Su pasilikusiaisiais bendravome, liudijome bei kalbėjomės tokiomis temomis kaip laimė, turtas, gyvenimas. Tam reikalui mes pasirinkome pasakojimą iš Luko evangelijos apie turtingą ūkininką.

Kitą dieną bendravome su benamių prieglaudos gyventojais. Čia mes kalbėjomės apie Sūnų palaidūną. Tik šią istoriją mes pasakojome ne iš sūnaus palaidūno perspektyvos, bet kalbėjome apie tėvą, kuris myli ir laukia. Pasakodami siūlėme žmonėms pasidalyti mintimis, kaip jie elgtųsi, jei būtų tėvo vietoje. Čia atsivėrė žmonių širdys, patirtys. Tai buvo įdomus ir sukrečiantis patyrimas. Žinoma, reikia suprasti, kad benamis Vokietijoje nėra visai tas pats kaip Lietuvoje ar Pietų Afrikos Respublikoje.

Mūsų kolegos kitose grupėse susitiko su žmonėmis ligoninėje, sporto klube, vaistinėje, mokykloje, centrinėje miesto aikštėje. Visur žmonės buvo kalbinami, kviečiami nuoširdiems pokalbiams.

Po tokių kelionių visuomet iškyla klausimas: ar vertėjo keliauti? Ar vertėjo vista tai daryti? Atsakymas – TAIP. Tai ne tik padėjo geriau suvokti mūsų brolių ir seserų problemas, su kuriomis jie susiduria kasdienybėje. Tai padėjo geriau suvokti ir mūsų pačių problemas. Tad tas kitas žvilgsnis buvo ne tik į Vokietiją, jos socialines problemas, bet ir į mus pačius.

Ar dabar Lipės krašto bažnyčia pasidarė pilnesnė? Ar po mūsų akcijos padidėjo pamaldų lankomumas? Nežinau. Bet galiu patikinti, kad apie Lipės krašto bažnyčią per tą keletą dienų tikrai išgirdo didelis būrys žmonių. Daugelis jų buvo paklausti apie laimę ir gyvenimo prasmę. Ar mes į šiuos klausimus atsakėme? Mes leidome žmonėms pamąstyti patiems. Mes sugebėjome juos bent akimirkai sustabdyti jų kasdienybėje ir pasiūlėme pažvelgti į pasaulį, gyvenimą ir pačius save kitu žvilgsniu.

Po įtemptų penkių dienų Lipėje namo išvykome vildamiesi, kad bent dalis žmonių, kuriuos užkalbinome, atsakymų į klausimus ateis ieškoti ir į Dievo namus.

Po šio projekto dar ir dar kartą norisi paklausti savęs bei visų, kurie yra neabejingi: kokią matau bažnyčios viziją? Kokia ji turėtų būti? Kaip to būtų galima siekti? Kaip aš pats norėčiau prie viso to prisidėti?

Galime ilgai ir nuobodžiai diskutuoti, kaip vykdyti misiją, kaip pasiekti žmones su Gerąja Naujiena, tačiau visi darbai prasideda nuo pirmojo žingsnio, nuo pirmojo darbo, o sėkmė aplanko nuo pirmosios klaidos.

Kun. Jonas Liorančas

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2011 Nr. 4