Liuteroniškai Reformacijai 500

Anot organizatorių, konferencijos tikslas – iš laiko perspektyvos įvertinti kultūrinius pokyčius, Reformacijos kultūrinio transfero ypatumus ir jų poveikį bažnytiniam bei pasaulietiniam regiono gyvenimui. Kultūrinio transfero požiūriu teritorija tarp Gdansko ir Talino buvo ypatinga tuo, kad šis procesas dėl politinių, ekonominių ir kitų priežasčių čia vyko beveik vienu metu. Tiek horizontalus (tarpkultūrinis), tiek ir vertikalusis (tarp socialinių grupių) kultūros transferas tapo veiksniu, formuojančiu dinamiškus bei daugiasluoksnius tarpusavio ryšius, kurie atsispindėjo visose gyvenimo srityse (bažnyčia, švietimas, socialinė sankloda ir t.t.), sudarydami vieningą, įvairiaplanę, tačiau geopolitiškai vientisą erdvę. Vidurio ir Rytų Europos regionai Reformacijos laikotarpiu turėjo labai daug bendro savo raidoje, tačiau kartu jie turėjo ir esminių skirtumų. Daug kas iš viso to buvo jau pakankamai anksti perkelta į bendrą Europos erdvę (1570 m. Sandomiro sutartis, D. E. Jablonskio inicijuoti bažnytinės protestantų unijos siekiai po 1700 m.), tačiau dėl ženklių XVIII a. politinių ir visuomeninių pokyčių (Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalinimai) šiuolaikinė istoriografija kai ką pametė iš savo regos lauko, dabar tai imama prikelti iš istorinės užmaršties.

Konferencijoje siekta akcentuoti ne tiek patį Reformacijos laikotarpį, kiek iš laiko bei istorinės perspektyvos pažvelgti, kaip Reformacijos suformuotos idėjos transformavosi atskiruose regiono miestuose ir žemėse bei šalyse, ir kokį poveikį jos turėjo atskirų kraštų visuomenių bei jų grupių raidai, kokios idėjos peržengė atskirų kraštų, bažnyčių ar konfesijų ribas.

Klaipėdoje konferencija vyko prieš metus Danės krantinėje rekonstruotame istoriniame sandėlyje įrengtame viešbutyje „Michaelson boutique“. Pranešimus skaitė Klaipėdos ir Vilniaus universitetų mokslininkai, kultūros tyrinėtojai, svečiai iš Vokietijos, Estijos, Latvijos. Tarp pranešėjų buvo ir kun. habil. dr. Darius Petkūnas, parengęs pranešimą „1545 m. prūsų katekizmų šaltiniai“. Vokietijos Lipės krašto ev. reformatų kunigas Miroslav Danys skaitė pranešimą „Vydūno dvasiniai keliai, remiantis jo veikalu „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“. Jį buvo galima išgirsti ir rugsėjo 14 d. Vilniuje Rašytojų sąjungos klube Vydūno draugijos surengtame veikalo naujojo vokiško leidimo pristatyme.

Šeštadienį konferencija persikėlė į Biržų krašto muziejaus „Sėla“ arsenalo salę. Paskutiniąją konferencijos dieną mūsų skaitytojams pristatome išsamiau.

Iš tikrųjų biržiečiai labai norėjo atskiros konferencijos savo mieste, deja, pasak „Sėlos“ muziejaus direktoriaus pavaduotojos Editos Lansbergienės, paaiškėjo, kad ši tarptautinė mokslinė konferencija galima tik universitetiniuose miestuose Vilniuje arba Klaipėdoje. Vis dėlto konferencijos organizacinio ir mokslinio komitetų pirmininkas KU doc. dr. Arūnas Baublys pasistengė, kad bent dalis šios Reformacijos jubiliejui skirtos konferencijos įvyktų jo gimtajame mieste, kuris buvo ekonominis, politinis, dvasinis Reformacijos centras, reformatų sostinė. „Norėjosi dalelę šviesos atvežti čia, iš kur tiek metų ėjo šviesa,“ – kalbėjo istorikas. Dalis konferencijos pranešėjų bei grupė studentų, lydimi dr. A.Baublio, šeštadienio popietę pasirodė Biržuose, kur pranešimų apie Reformaciją išgirsti gausiai susirinko biržiečiai ir svečiai.

Kunigaikščių Radvilų mieste konferencijos dalyvius pasveikino muziejininkai – salė su derama pagarba, atsistoję, pasitiko išdidžiai žengiančią Radvilų porą (jos vaidmenį atliko muziejaus direktorius Gintaras Butkevičius ir pavaduotoja E. Lansbergienė). Verta prisiminti, kad Radvilos buvo vieninteliai Lietuvos didikai, kuriems buvo suteiktas Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulas.

Sveikinimo žodį tarė Biržų rajono savivaldybės meras Valdemaras Valkiūnas. Jis linkėjo ieškoti kuo daugiau Biržus išskiriančių istorinių faktų, nes, anot mero, nesiremdami istorija, mes niekam neįdomūs.

Konferenciją pradėjęs Latvijos Mokslų akademijos prezidentas, Latvijos dailės akademijos profesorius dr. Ojārs Spārītis pasidžiaugė galėjęs pasikalbėti latviškai ir įteikė merui dovanų. Profesoriaus pranešimo tema buvo „Reformacijos ir konfesionalizacijos liudijimai Livonijos meno artefaktuose“. Latvijos mokslininkas apžvelgė, kaip religinės kovos bei katalikų ir protestantų nesutarimai atsispindi meno kūriniuose, kurių daugiausia, žinoma, yra Rygoje.

Biržietis archeologas Karolis Duderis pranešime ,,Biržų kunigaikštystė: praeitis, dabartis, ateitis“ supažindino konferencijos dalyvius su naujausiais kasinėjimų radiniais. Jis atkreipė dėmesį, kad paėmę XVII a. J. Narūnavičiaus žemėlapį ir jį uždėję ant šiuolaikinio žemėlapio, aiškiai matysime Biržų kunigaikštystės ribas šiandien. Archeologas pasidžiaugė, kad šie metai svarbūs ne tik istorinių datų minėjimu, bet ir archeologams jie buvo turtingi radinių. Pačiam K. Duderiui įdomiausias ne buvęs miestų užstatymas, o paprastų miestiečių kasdienybė, jų buitis. Jis papasakojo, kad buvo surasta XVII a. trečio ketvirčio ūkinė duobė, naudota gana trumpą laiką – apie 15 metų; kitaip tariant, vieta, kur to meto miestiečiai vertė buitines šiukšles. Tai – labai vertingas radinys archeologams, nes būtent iš tų kasdienių šiukšlių galima labai daug sužinoti apie to meto paprastų miestiečių gyvenimą. Pasak K. Duderio, rasta apie pusė tonos puodų, puodynių šukių, sulūžusių įrankių, sagų, maisto atliekų. Pastarosios taip pat sukėlė tam tikrą nusistebėjimą, nes šalia mums visiems įprastų gyvūnų – kiaulių, avių, paukščių – kaulų, buvo rasta ir arklienos liekanų, tai rodo, kad tam tikru, ganėtinai sunkiu, laikotarpiu ano meto biržiečiams teko misti ir nelabai lietuviams įprastu maistu. Minėtoje duobėje rastas ir didžiulis kiekis ašakų, tai liudija, kad ežeras miestiečiams tarnavo ne tik gynybai, bet buvo ir maisto šaltinis. Įdomu ir tai, kad iš šių ašakų galima nustatyti, kokios žuvys tuo metu veisėsi ežere, tai galėtų būti pravartu turizmo verslui – sugrąžinti tas veisles į ežerą ir restorane jomis vaišinti svečius. Prelegentas parodė rastų indų nuotraukas, kuriose matyti, kad indai stebėtinai gerai išsilaikę ir, anot archeologo, nebūtų sunku juos suklijuoti ir eksponuoti muziejuje. Archeologas konferencijos dalyviams parodė ir daugiau nuotraukų su duobės radiniais, tarp kurių peiliai, pypkutės, sagos, papuošalų detalės.

Savo pranešime K. Duderis taip pat apžvelgė Biržų kunigaikštystės miestelių raidą ir atradimus (deja, ir praradimus): Salamiestis, Nemunėlio Radviliškis, Papilys. Archeologas akcentavo, kad visos dabartinės statybos turėtų vykti kartu su archeologiniais tyrimais, kad neprarastume savo istorijos, nesunaikintume, kad ir netyčia, svarbių istorijos faktų.

Mokslinę konferencijos dalį baigė dr. Arūno Baublio pranešimas „Reformatų Bažnyčios Sinodo politika, kaip Bažnyčios išlikimo priemonė“. Mokslininkas apžvelgė svarbiausius etapus, kaip buvo steigiamos mokyklos reformatų valdomose žemėse, kaip buvo verčiamos ir leidžiamos svarbiausios tikybos knygos. „Reformacija nebuvo tik formalus perėjimas iš katalikybės į protestantizmą, esminis šio pasikeitimo akcentas buvo gimtoji kalba ir jos dėka įsisąmonintos Šventojo Rašto tiesos, kurios turėjo tapti kasdieninio gyvenimo norma,“ – teigė mokslininkas. Deja, Reformacijos karšto šalininko Radvilos Juodojo, tiek pastangų įdėjusio tikėjimo sklaidai, sūnus Radvila Našlaitėlis pasistengė sunaikinti viską, ką sukūrė tėvas. Vienas iš tokių ryškiausių sūnaus ir tėvo priešpriešos simbolių – Brastos Biblijos sudeginimas. Brastos Biblija buvo ne tik kolektyvinis darbas – ją vertė apie 20 mokslininkų, tai buvo knyga su komentarais, o pats įdomiausias dalykas – ši Biblija buvo iliustruota. Iliustracijos buvo labai glaudžiai susijusios su turiniu, tokį darbą išties be galo sudėtinga įgyvendinti. Tai rodo, kad Radvila Juodasis gerai išmanė Bibliją ir turėjo tvirtas teologijos žinias.

Radvila Rudasis, toliau tęsęs Reformacijos sklaidos darbus, vis dėlto buvo labiau karys ir administratorius, ne toks intelektualus ir taip giliai mąstantis kaip jo pusbrolis Radvila Juodasis. Istorikas atkreipė dėmesį, kad, kitaip nei Livonijoje, kur Reformacija pirmiausia ir daugiausia plito Rygoje ir kituose miestuose, Radvilos stengėsi, kad Reformacija pasiektų ne tik mažus miestelius, bet net ir privačius dvarus. Kaip pavyzdį jis pateikė didiką Martyną Švobą, kuris Švobiškyje pastatė ir išlaikė reformatų bažnyčią – ne tik mokėjo kunigui, bet prie bažnyčios dar įsteigė ir mokyklą.

Radvilų dinastijos vienas svarbiausių nuopelnų švietimui – jų edukacinė politika. Jie siekė suteikti galimybių ir išlavinti jaunimą, kad kuo daugiau šviesuomenės sugrįžtų į kraštą. Liudvika Karolina Radvilaitė, paskutinioji iš Biržų Radvilų dinastijos, įsteigė stipendijų fondą, jį taip teisiškai įtvirtino, kad Reformatų bažnyčia iki XX a. galėjo lavinti savo kunigus Vakarų Europos universitetuose.

A. Baublys papasakojo apie svarbiausių LDK reformatų gimnazijų – Kėdainių, Slucko – ir jų pedagogų reikšmę ne tik reformatų, bet ir apskritai Lietuvos švietimui, lietuvių kalbos norminimui, apžvelgė universitetus, kuriuose su Radvilų įkurto fondo stipendija galėjo studijuoti gabūs Lietuvos jaunuoliai, pristatė garsiausias, Lietuvos istorijai, švietimui ir kultūrai nusipelniusias reformatų asmenybes: Mykolą Balčiauską, Andrių Kadarą, Steponą Lipinskį, Martyną Rečinskį ir kitus.

Norintys giliau ir išsamiau panagrinėti dr. A. Baublio bei kitus pranešimus, galės juos perskaityti konferencijai skirtame leidinyje, kuris pasirodys kitų metų pradžioje.

Konferencijos baigiamajame žodyje A. Baublys pasidžiaugė, kad joje dalyvavo ir politikai, nes, anot A.Baublio, mokslinės konferencijos retai patraukia politikų dėmesį. Renginio bendraorganizatoriai ,,Sėlos“ muziejaus vadovai visiems iš Klaipėdos atvykusiems svečiams įteikė atminimo dovanėles ir pakvietė aplankyti muziejaus ekspoziciją, kurioje, be kita ko, eksponuojami Biržų evangelikų reformatų bažnyčios liturginiai indai, sugrįžę iš muziejaus fondų Vilniuje.

Selonija.lt ir LEK inf.

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2017 Nr.9