Konferencijos, seminarai

Kolumbijoje – apie WSCF ateitį

2015 Balandžio mėn. 19 d.

Vasario 26 – kovo 5 d. Kolumbijos sostinėje Bogotoje įvyko Pasaulio studentų krikščionių federacijos (WSCF) 35-oji Generalinė asamblėja, kurios tema „Mūsų daug, bet mes kaip vienas – siunčiami kurti Dievo ramybę“(„We are many; We are one - Sent out to Build God’s Peace“) atkartoja Federacijos moto žodžius „Ut Omnes Unum Sint“ („Kad visi būtų viena“).

Generalinės asamblėjos paprastai rengiamos kas ketverius metus vis kitame žemyne. Pastaroji asamblėja Kolumbijoje turėjo įvykti dar pernai vasarą. Deja, dėl finansinių sunkumų, likus ne ką daugiau nei mėnesiui, asamblėjos data buvo pusmečiu atidėta. Ir naujajai datai artėjant, organizatorius ir delegatus tebekankino netikrumas. Vis dėlto Federacijos vadovų pastangų dėka reikalingų lėšų šiam svarbiam suvažiavimui pavyko sutelkti. „Lietuvos evangelikų kelio“ skaitytojams pateikiame Vilniaus akademinio ev. liuteronų jaunimo draugijos – LELB Jaunimo centro padalinio delegatės įspūdžius.

Kelionės į Kolumbiją patvirtinimą gavau visai netikėtai – dėl sudėtingos finansinės situacijos iki pat vasario pradžios dar nežinojau, ar bus galimybė dalyvauti šiame renginyje ir atstovauti Vilniaus akademinio evangelikų liuteronų jaunimo draugijai. Tik laikydama lėktuvo bilietus savo rankose patikėjau – keliauju į Bogotą!!! O kelias iki generalinės asamblėjos buvo ilgas (man skrydis iš Lietuvos truko apie 19 valandų, o delegatams iš Honkongo – net 24 val.), tačiau nė minutę nesuabejojau, kad verta!

Iš atokiausių pasaulio kampelių Bogotoje susirinkome gerokai daugiau nei pusantro šimto delegatų ir svečių iš visų šešių WSCF regionų. Taip pat ir vyresniųjų draugų, vadinamųjų „sendraugių“, – kadaise buvusių aktyvių narių, kurie ir toliau visokeriopai palaiko organizacijos veiklą, – padėjusių mums ne tik optimaliai organizuoti savo laiką, bet ir priimti strateginius sprendimus sprendžiant Federacijos tolesnę veikimo kryptį.

Intensyviai dirbome visas viešnagės Kolumbijoje dienas. Nors laiko skirtumas su Pietų Amerika net septynios valandos, 15.00 val. Lietuvos laiku darbo diena mums tik prasidėdavo. Žinoma, nuo maldos ir Biblijos studijų. Toliau klausydavomės WSCF valdybos narių ataskaitų apie Federacijos veiklą nuo pastarosios generalinės asamblėjos, vykusios dar 2008 metais (Monrealyje, Kanadoje).

Išsamias ataskaitas asamblėjai pateikė WSCF generalinė sekretorė Christine Housel, pirmininkas dr. Horacio Mesones, iždininkas, visų šešių regionų sekretoriai ir organizacijai remti sukurtas Centennial fondas. Naujienos, deja, nedžiugina. Visų pirma todėl, kad Federacija išgyvena gilią finansinę bei, galima sakyti, idėjinę krizę. Ir nors tai šiandien nėra nauja nė vienai krikščioniškai organizacijai, vis dėlto sunku suvokti, kad 120 metų gyvuojančios organizacijos po metų galėtų ir nebelikti...

Įsigilinę į šią sudėtingą situaciją, kibome į darbus. Visų pirma – jau praėjusių metų gruodžio mėnesį buvo suburtas „Federacijos ateities“ komitetas, tris mėnesius nagrinėjęs Pasaulio studentų krikščionių federacijos finansinę būklę, Federacijos regionų, pagrindinio biuro Ženevoje veiklą. Būtent šis komitetas ir pateikė Generalinei asamblėjai svarstyti dokumentą, užtikrinsiantį tolesnę Federacijos veiklą. Jame rekomenduojami ne tik svarbiausi valdymo organų pokyčiai (artimiausius šešis mėnesius vietoje generalinės sekretorės turėsime laikiną projektų koordinatorių), bet ir keliami naujų komunikacijos formų, finansinių ataskaitų, finansinės atskaitomybės klausimai. Taip pat nuspręsta prašyti papildomos paramos iš Centennial fondo, kuris nuolat ištikimai remia Federaciją.

Ne paskutinėje vietoje liko ir regionuose vykdomų programų veikla. O čia tikrai yra kuo pasidžiaugti – pavyzdžiui, jau nuo Antrojo pasaulinio karo gyvuojančia WSCF Ekumeninės pagalbos programa, skirta kurti ir stiprinti regione egzistuojančias ar naujas nevyriausybines organizacijas, kurių pagrindinės veiklos kryptys yra narių ugdymas, lyčių lygybė, skurdo problemų sprendimas, ekologinių iniciatyvų skatinimas krikščioniškame kontekste. Taip pat vyko ir naujų tarybos narių, iždininko, tarybos pirmininko ir jo pavaduotojų rinkimai.

Nors buvo daug diskutuojama, nagrinėjami, vertinami, priimami vis nauji dokumentai, nepamiršome ir tradicinio kultūrinio vakaro. Nemažai sužinojome ir apie Kolumbijos gyvenimą. Taip pat apsilankėme poroje vietinių nevyriausybinių organizacijų, kurios ne tik padeda nuo nusikalstamų grupuočių nukentėjusiems asmenims, bet ir remia kitas nuo skurdo, smurto kenčiančias aukas. Žinoma, iki demokratinėmis vertybėmis paremtos visuomenės kolumbiečių dar laukia ilgas kelias, bet jie gyvena, tiki, palaiko vieni kitus. Dar nebuvau mačiusi tokių nuoširdžių, atvirų, krikščioniška dvasia alsuojančių pokalbių. O tai juk jau gera pradžia.

Po dienos darbų karščiu ir visa atogrąžų dvasia alsuojanti Bogota neleido mums ramiai poilsiauti. Grįžę į viešbutį bendraudavome, dalydavomės įspūdžiais ir... šokdavome. Tikriausiai ne paslaptis, kokie aistringi tie salsa, bachata šokiai. O vietiniai juos šoka tiesiog puikiai! Tad nepraleidom progos iš jų mokytis. Ir iš tiesų, pasimokyti tikrai yra ko – ne tik šokio žingsnelių, bet supratingumo, atjautos artimam, užsispyrimo siekiant tikslų.

Palikau Bogotą ir visus Generalinės asamblėjos dalyvius jausdama didelį ilgesį, norą toliau dirbti, gyventi krikščioniška dvasia. Juk iš esmės Pasaulio studentų krikščionių federacijos likimas priklauso tik nuo mūsų noro, pastangų, tikėjimo, kad norime kartu dirbti, siekti, tobulėti.

Hasta la vista, Bogota!!!

 

Lina Leonavičiūtė

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2015 Nr.3