Archyvas - 2002

Miesto gyventojai buvo maloniai nuste­binti sužinoję, kad tą dieną Kretingos parapija šventė sa­vo 200 metų jubiliejų. Būtent 1802 m. liepos 7 dieną Lie­tuvą valdęs Rusijos Caras Aleksandras I išpildė Kretin­gos evangelikų liuteronų prašymą ir leido įsteigti parapi­ją bei statyti bažnyčią.
Jubiliejaus proga parapiją aplankė ir pamaldas prave­dė vyskupas Jonas Kalvanas, šventėje dalyvavo Klaipė­dos, Nidos, Rusnės parapijų kunigai. Į šventę atvyko daug svečių iš kitų parapijų, kurie čia pokario metais buvo krikš­tyti, įžegnoti, sutuokti. Pamal­dose giedojo parapijos su­augusių ir vaikų chorai, o po pamaldų visi žmonės susirin­ko pabendrauti šventoriuje esančiame parapijos name, kurį kretingiškiai gražiai vadi­na „klebonija", nors klebonas jame dėl vietos stokos negyvena.
Kretingos parapijos „gimi­mo" kelias nebuvo lengvas. Nors liuteronų tikybos žmonės šioje teritorijoje gyveno nuo pat reformacijos pradžios, tačiau kontrareformacijos metu jų tei­sės buvo visiškai suvaržytos. Siekiant apsaugoti šią žemę nuo iš Prūsijos plintančios liuteronybės, Kretingoje 1605 metais buvo įsteigtas bernar­dinų vienuolynas (pastatytas 1612 m.), kuris vėliau priklau­sė pranciškonams. Sunkiais netolerancijos laikais buvo išleisti įsakymai, draudžiantys įsileisti liuteroną į namus, suteikti jam nakvynę. Tai ypač lietė mokytojus ir sakyto­jus. Liuteronai prarado daugelį savo teisių, buvo apkrau­ti dideliais mokesčiais vienuolynui, tačiau reformacijos įžiebta evangeliško tikėjimo liepsna jų širdyse neužgeso. Nepaisant visų sunkumų ištisi kaimai - Mišučių, Kiau­leikių, Rūdaičių - buvo tarsi liuteroniškos salelės į katali­kybę grįžusioje Žemaitijoje. Prie jų prisidėjo iš Prūsijos bei Latvijos atvykę išsilavinę bei pasiturintys žmonės: vaistininkai, malūnininkai, gydytojai, karininkai. Tikintieji melsdavosi namuose, dvasiniams patarnavimams vyk­davo į aplinkines parapijas.
Toks „nelegalus" liuteronų gyvenimas tęsėsi daugiau nei 200 metų, kol 1802 metais liuteronų tikybos žmonės nusiuntė pas carą Aleksandrą I keturis savo atstovus ūkininkus: Miką Kasputį, Antaną Penelį, Jurgį Tarvydą ir Miką Bruzdeiliną. Tais metais liepos 7 dieną caras patenkino tikinčiųjų prašymą ir, at­palaidavęs juos nuo mokesčių vienuolynui, leido įsteigti parapiją bei pasistatyti bažnyčią, dovanodamas iš Rucavos girių 1700 rąstų.
Bažnyčia buvo pastatyta negreitai. Pradžioje parapija įsigijo apleistą žydo namą, kurį 1808 m. perstatė į mal­dos namus. 1850 metais ji nusipirko sklypą pačiame miesto centre, ant kurio stovėjęs namas buvo perstatytas į nedidelę bažnytėlę. Deja, 1889 metais Kretingą nusiaubė gais­ras, kuris sunaikino šį parapijos turtą. Kita vertus, šis skaudus įvykis paskatino parapijiečius ir iš Latvijos at­vykusį kunigą Johan Straumanį pradėti statyti bažny­čią. Dievas išklausė jų maldas ir 1899 m. pačiame mies­to centre iškilo grakšti neogotikinė kretingiškių liuteronų bažnyčia, garsi savo senaisiais 1785 metais Karaliaučiaus meistro Johann Preuss pastatytais vargonais.
Kretingos parapija tapo viena iš atraminių bažnyčios kolonų pokario metais. Čia 1955 metais įvyko pirmasis pokarinis bažnyčios sinodas, subūręs bažnyčią kovai dėl išlikimo sunkiais sovietiniais metais. Parapijos kunigas Ansas Baltris tapo pirmuoju bažnyčios superintendentu pokario metais. Nenuilstamai jis kovojo už bažnyčios iš­likimą ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Šian­dien jo žemiškasis kūnas ilsisi Kretingos senosiose liute­ronų kapinėse. Ten ilsisi ir kitas žymus parapijos kunigas Karl Friedrich Josephi, parašęs knygą: „Kretingos evan­gelikų liuteronų parapijos Lietuvoje bažnytinis apmokes­tinimas (Die Kirchliche Selbstbesteuerung)". - Göttingen, 1964". Šioje knygoje - pirmoje moksliškai parašy­toje Kretingos parapijos istorijoje, jis nagrinėja Kretin­gos liuteronų ginčus su vienuolynu dėl atleidimo nuo mo­kesčių. Šis klausimas parapijai buvo gyvybingai svarbus, nes nuo to priklausė kaip greitai parapija pasistatys savo bažnyčią. Daugelis iki šiol prisimena nenuilstantį konsis­torijos narį, ilgametį parapijos kunigą Joną Armonaitį, kuris po kunigo A. Baltrio ištikimai rūpinosi šia parapija. Tuo metu Kretingos parapija suvienijo ne tik savo apy­linkės liuteronus, bet ir Kretingalės, Gargždų ir didelę dalį Klaipėdos tikinčiųjų, nes pastarojoje buvo sugriau­tos didingos Jono ir Jokūbo bažnyčios.
Ypatingo dėmesio nusipelno parapijos tikintieji. Valte­ris Bendikas straipsnyje „Kretingos evangelikų-liutero­nų rūpesčiai ir vargai" (Svečias, 1988, Nr.2, 50-61 psl.) rašo, kad Kretingos liuteronai nuo katalikų skyrėsi ne tiek tarme, kiek savo vakarietiška mąstysena. Tačiau lengviausiai juos buvo galima atskirti iš sekmadieninių rūbų. „Skirtumą buvo galima pastebėti tarp moterų tik sekmadienio ryte, joms einant į bažnyčią. Kretingiškės „prūsės", eidamos sekmadienio ryte į bažnyčią, mėgda­vo puoštis panašiu apdaru kaip kitoje sienos pusėje gy­venančios jų tikybos sesės, tuo išsiskirdamos save nuo „žemaitiškų" kaimynių". Kretingiškiai savo būdu skyrėsi nuo kitų Lietuvos liuteronų bažnyčios parapijų. Jų „kie­tumą" teko patirti parapijos kunigams, o ypatingai 1928 metais iš Suvalkijos atvykusiam jaunam kun. Juliui Sta­naičiui, kurio parapija nenorėjo priimti dėl jo „nesupran­tamos" kalbos. Nors evangelikai kalbėjo ne „grynai" že­maitiškai, bet maišyta Klaipėdos krašto ir žemaičių tar­me, jiems literatūrinė kalba pasirodė „keista". Ilgametis parapijos vargoninkas Mikas Pipiras pasakoja, kad kuni­gui Stanaičiui pradėjus sakyti pamokslą parapijiečiai im­davo rankomis belsti į suolus, o moterėlės net kojomis stuksenti į klauptus, o kunigui paskelbus giedoti giesmę visi vieningai nutildavo. Ne veltui kunigas Kari Friedrich Josephi dėl tvirto būdo kretingiškius vadino „kieta­sprandžiais buliais". Kun. J. Stanaičio 2 metų tarnavimo Kretingoje laikotarpiu dalis parapijiečių dvasiniams pa­tarnavimams vykdavo į šalimais esančią Kretingalės pa­rapiją. Kita vertus, būtent tokie žmonės šią parapiją daro stiprią. Tokio būdo žmonės sugebėjo apsaugoti bažny­čią, kai sovietinė valdžia ketino išgriauti jos sieną ir joje įrengti telefonų stoties įrangą. Tik žemaitiškas tvirtumas lėmė, kad parapija tapo viena iš kertinių pokario metais.
Kretingiškis liuteronas nėra kaip vėjo linguojama nen­drė, jis neskuba priimti sprendimą, jis daug nekalba, bet verčiau daro. Savo būdu jis yra panašus į tą, apie kurį žymusis pietizmo laikų teologas August Hermann Francke (1853-1891) gieda giesmėje „Kelk krikščionie, kelk kelk kovot" („Giesmių ir maldų knygelė", Nr. 163). Franckės herojus iš kovos mūšio nesitraukia, bet kovoja drą­siai iki pergalės. Jei kretingiškis ką pasiryžo padaryti, su­stabdyti jį sunku, bet jo didelę energiją galima nukreipti bažnyčiai naudinga linkme. Kunigui, jei jis „sugeba" su tokiais žmonėmis dirbti, parapijoje kunigauti lengva, nes nuo jo nuimama didelė parapijos administravimo dalis ir jis gali daugiau laiko skirti dvasinei tarnybai.
Parapijos jubiliejus verčia žvelgti ne tik į 200 metų pra­eitį, bet į dabartį bei ateitį. Bažnyčioje šiandien gieda du chorai: suaugusiųjų (vad. Irutė Tumlionytė) ir vaikų (vad. Inga Petkūnienė). Dalis vaikų choro šiandien jau išaugo į jaunimo ansamblį. Chorai džiaugiasi turėdami profesio­nalų muziką Gintarą Pucą, kuris visus stebina jo rašomų giesmių grožiu. Kretingos parapijos suaugusiųjų choras šiemet Būtingės stovykloje giedojo naujai parašytą miuziklą „Ateik, giedok Viešpačiui". Klebonijos patalpose vei­kia šeštadieninė mokykla, kurioje lankosi apie 30 moki­nių. Du tikybos mokytojai (Arūnas Šulskis, Inga Petkū­nienė) dėsto tikybą vidurinėse mokyklose. Jaunimo rei­kalus kuruoja Rūta Šulskienė, kuri jau 10 metų yra viena pagrindinių Būtingės jaunimo stovyklos organizatorių. Pa­rapijos nariai mielai darbuojasi labdaros ir paramos drau­gijoje „Sandora". Bendruomenės moterys kūrybingais renginiais pamini „Moterų maldos dieną", advento ir ga­vėnios laikotarpiu sukviečia evangelijos apmąstymams vyresnius parapijos narius, tada giedama iš senųjų lietu­vininkų „Pagerintų giesmių knygų". Šiuose susitikimuo­se groja daugiau kaip 50 metų ištarnavęs vargonininkas, parapijos istorijos žinovas Mikas Pipiras. Kartą per me­tus bendruomenė ekumeninėms pamaldoms susitinka su Pranciškonų vienuolyno parapija, kas dar prieš l0 metų, atrodė, būtų neįmanoma. Visus šiuos renginius koordi­nuoja ištikimai Dievui ir Bažnyčiai tarnaujanti parapijos taryba, vadovaujama nuosaikiai kiekvieną situaciją ver­tinančios pirmininkės Vandos Penelytės.
Jubiliejinės pamaldos pakėlė parapijos dvasią tolimes­niam darbui Kristaus vynuogyne. 200 metų parapijos is­torija parodė, kad jos žmonėse slypi daug dvasinės ener­gijos ir pasišventimo. Meldžiame Dievą, kad jis ir toliau savo malonės dovanomis laimintų šią, bene vienintelę gražia žemaitiška tarme kalbančią liuteronų parapiją, jog ji ir toliau ištikimai atliktų savo pašaukimą - skelbtų Viešpa­ties Evangeliją šiame sekuliarizuotame pasaulyje.

Kun. Darius Petkūnas
Lietuvos Evangelikų Kelias, 2002 m. Nr.2