Ekumenija

Krikščioniška draugystė, arba „Argi Kristus padalytas?“

2017 Kovo mėn. 08 d.

Tauragės parapijai atgavus sovietų nacionalizuotus kunigo Vymerio namus, vyskupo Jono Kalvano vyresniojo iniciatyva į užsiėmimus čia rinkdavosi liuteroniškasis jaunimas. Kitoje namo dalyje, sovietmečiu gavusi butą, dar gyveno katalikiška Pajaujų šeima. Pajaujų jaunuolį Kęstutį sudomino krikščioniški jaunimo užsiėmimai. Čia ir užsimezgė Kęstučio pažintis su liuteronu Ediku. Galiausiai abu jie baigė teologijos mokslus: Kęstutis – Kaune ir Vatikane, Edikas – Leningrade-Sankt Peterburge.

Jau daugelį metų krikščioniškos konfesijos Europoje, be kita ko, pajutusios pasaulietinės valdžios bei musulmoniško pasaulio spaudimą, supranta būtinybę artimiau bendrauti tarpusavyje. Kasmet skirtingų konfesijų vadovai suplanuoja krikščionių vienybės savaitę. Įvairiose bažnyčiose laikomos ekumeninės pamaldos.

Aukščiausiojo valia, kunigai Edikas Šulcas ir Kęstutis Pajaujis, tapę mažų kaimyninių Žukų ir Viešvilės parapijų klebonais, savo draugystę tikisi perkelti į artimą kaimyninių skirtingų krikščioniškų konfesijų parapijiečių bendravimą.

Sausio 28 dieną pirmą kartą vyko ekumeninės pamaldos Viešvilės Kristaus Atsimainymo R. katalikų bažnyčioje. Kunigo Ediko Šulco paraginti, į Viešvilę atvyko grupelė Žukų parapijiečių, tarp jų ir parapijos tarybos narys Artūras Šulca. Miestelio pašonėje stovinti kukli bažnytėlė viduje dvelkė šiluma ir dar tebetvyrančia Kalėdų dvasia. Prieš prasidedant pamaldoms, būrelis parapijiečių skambiai giedojo kalėdines giesmes.

– Mieli svečiai, pradėsime pamaldas... – į susirinkusiuosius kreipėsi kunigas Kęstutis, pavadinęs tikinčiųjų surinkimą pamaldomis, o ne mišiomis, kaip įprasta pas katalikus. Toliau kunigas tęsė apaštalo Pauliaus žodžiais iš pirmo laiško korintiečiams: „Turiu omenyje tai, kad iš jūsų yra tokių, kurie sako: „Aš esu Pauliaus“, „aš – Apolo “, „aš – Kefo“, „o aš – Kristaus“. Argi Kristus padalytas?“ (1 Kor 1,12-13a).

– Taigi, argi Kristus padalytas?“ – klausė kunigas. Ką Paulius kalbėjo tais laikais, tebėra aktualu ir dabar... Krikščionių vienybė, taip reikalinga šiam laikmečiui Europoje, turėtų prasidėti čia – namuose, šeimose, mažose bendruomenėse. Buvo primintas tikriausiai visiems nuo mažens žinomas tėvo pamokymas vaikams, kaip reikia būti vieningiems, norint būti stipriems. Kaip šluotą galima sulaužyti, tik ją išardžius ir laužant virbus kiekvieną atskirai, taip ir krikščionys, veikdami išvien, gali pasipriešinti bet kokiai pasaulietinei intervencijai ar velnio žabangams ir išsaugoti savas krikščioniškas vertybes.

Kunigas Edikas pamoksle rėmėsi Mato evangelijos 25 skyriaus žodžiais apie dešimt mergaičių, ėjusių pasitikti Jaunikio. Penkios jų buvo paikos – nepasirūpinusios aliejumi savo žibintams. Kunigas priminė tikintiesiems, kokie esame laimingi, palyginus su persekiojamais Sirijos ir gretimų kraštų krikščionimis, kuriems vadinamoji Islamo valstybė reiškia kankinimus ir mirtį. Visa tai atrodo taip toli nuo mūsų, tačiau susirūpinti reikia jau dabar. Susivienijus galima pasipriešinti visokiam blogiui. Svarbu dar nepamiršti kiekvienam įsipilti meilės aliejaus į savo žibintus, kad apsaugotume savo ir kaimyno šeimas nuo panašaus į Matuko (motinos sugyventinio mirtinai sumušto keturmečio vaikelio) likimo.

Atrodo kaip lašelis vandenyne nereikšminga dviejų mažų parapijų bendrystė, bet jei be vienadienių fasadinių ekumeninių pamaldų, grėsmės akivaizdoje, pastoviai bendrautų daugelis krikščionių bendrijų – tai būtų didelė jėga.

Pamaldų pabaigoje kunigas Kęstutis parklupdė susirinkusiuosius ilgai Jėzaus širdies maldai, skardžiu balsu giedodamas Švč. Jėzaus širdies litaniją: „Jėzaus širdie.. .gerumo ir meilės pilnoji, pasigailėk mūsų“, „...pasigailėk mūsų“, – sutartinai kartojo visi.

Mažos parapijos turi vieną pranašumą, kad jų nariai gali neformaliai pabendrauti ir prie arbatos stalo, kur išklausoma kiekvieno žmogaus mintis. Taigi po pamaldų visi buvo pakviesti pabendrauti svečių kambary, prie arbatos, kavos ir saldumynais turtingo stalo. Čia ir kunigas, ir akivaizdus vargeta kartu gėrė arbatą, kartu susiėmę už rankų kalbėjo maldos žodžius. Čia visi drauge šnekėjosi apie patiriamus sunkumus, skirtumus ir nesklandumus. Ir apie tai, kiek mažai pažįstame vieni kitus. Nors kaimynai, bet daugumos nebūta svečiuose vienų pas kitus, niekuomet neužsukta į kitos krikščioniškos konfesijos bažnyčią. Kaimyninių Viešvilės ir Žukų parapijų senos kunigų draugystės dėka numatytas atsakomasis apsilankymas – ekumeninės pamaldos Žukų evangelikų liuteronų bažnyčioje.

Mano supratimu, ekumeninėse pamaldose abiem parapijoms atstovavo tik maža dalis parapijiečių. Gal būtų kiek aktyviau dalyvauta, jei šis ekumeninis susitikimas būtų organizuotas sekmadienį įprastu mišių laiku. Akivaizdi šiuolaikinio auklėjimo pasekmė – daug viskam abejingo jaunimo, inertiškų ir nepritariančių bet kokiai iniciatyvai žmonių, tik nelaimės ar akivaizdžios grėsmės akivaizdoje tepakeliančių žvilgsnius į Dangų. Retkarčiais pavartau tėvo Jurgio Dikšaičio įrištą į knygas tarpukario Lietuvos spaudą: „Evangelikų kelią“, „Pagalbą“. Ten atsispindi ne tik šimteriopai skaitlingesnė, dešimteriopai aktyvesnė religinė veikla, bet ir vidinės bei tarpkonfesinės tuometinės problemos. Mes dabar stengiamės pasigirti nors ir mažu darbeliu, o apie aktualiausias problemas linkę nutylėti. Mano manymu, panašūs organizuoti kaimyninių parapijų aplankymai reikalingi ir tos pačios konfesijos tikintiesiems, ypač stipresniųjų apsilankymas pastiprintų ir padrąsintų silpnuosius brolius, sunkiai beišlaikančius savo maldos namus.

 

Jonas Dikšaitis

Nuotraukos Romualdo Vaitkaus

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2017 Nr.1-2