Šventės, jubiliejai

Jubiliejinės pamaldos vyko spalio 8dieną. Po pamokslo kunigas Edikas Šulcas trumpai apžvelgė laikmetį nuo 1864metų kai atskyrus nuo Vilkyškių 16 kaimų buvo įkurta Lauksargių parapija. Buvo prisiminti čia tarnavę kunigai, dauguma jų buvo vokiečių kilmės, bet privalėjo mokėti lietuviškai, nes pamaldos vyko atskirai vokiečiams ir lietuviams. Dabartinė bažnyčia buvo statoma tarnaujant kunigui Emiliui Notzeliui. Iškilmingai pašventinta ji 1887 spalio 6. Pažymėtina, kad bažnyčios pastatymo metais registruojama 2200 parapijiečių iš jų apie 1600 lietuvninkų. Tarpukariu parapijiečių sumažėjo iki 1800, sumažėjo ir lietuvių. Paskutinis kunigas Hansas Kilius dirbo karo metais iki 1944. Galima tik įsivaizduoti kaip šioje bažnyčioje buvo giedama ir kokių giesmininkų čia būta, kad vargonininkas Štalis prieš120 metų ėmėsi užrašinėti čia giedamų giesmių melodijas. Net septynios yra išlikusios ir naudojamos dabartiniame mūsų giesmyne. Viena jų skambėjo pradedant pamaldas (Mana širdis Dieve geidauja). Su kita giesme Kristau Viešpatie brangus užbaigiamos pamaldos.

Šventę pratęsė Skaudvilės kultūros namų literatų klubo „Laiko lašai“ atstovai Rasa Bartkuvienė ir Artūras Maurius, Švelniai, ne džiazo ritmu, aidėjo smuiko ir gitaros stygos. Skambėjo intelektuali ir dvasinga dainuojamoji klubo narių poezija atliekama gitara pritariant muzikos autoriui. Kelios įstrigusios atmintyje frazės; ...kalbėti paprastas mintis - daug nepaprastai, o iš tikrųjų tiek mažai... Dainose ir meilė gimtajam Skaudvilės miesteliui ir rudens spalvos ir apie gyvenimą kasdieną baudžiantį už klaidas... o kam ir iš Dangaus trykštanti gyvenimo versmė... Artimi kaimynai pasirodo gali būti mielesni, suprantamesni ir labiau dera prie sakralinės šventovės aplinkos nei pasaulinio garso nesenai čia koncertavę klasikinio džiazo artistai, dainuojantys ar giedantys ne visiem suprantama kalba.

Na ir mums aktualus Skaudvilės kultūros namų režisierės Zitos Jurevičienės darbas reformacijos 500metų jubiliejui - tai Skaudvilės liuteronų bažnyčios patriotės Eugenijos Bapkinaitės istorijos prikėlimas ir perkėlimas į sceną. Skaudvilės miesto šventės metu Skaudvilės liuteronų bažnyčioje, po pamaldų Zita, į savo spektaklį pritraukusi ir vaikus, sugrąžino žiūrovus į pokario laikus. Sovietų valdžia liuteronų bažnyčią buvo pavertusi grūdų sandėliu ir tik Eugenijos, paprastos moterėlės, bažnyčios sargės, apsigyvenusios bažnyčioje, drąsos ir užsispyrimo dėka šventovė buvo išsaugota ir grąžinta po karo audrų sumenkusiai parapijai. Zitos Jurevičienės sukurtas Ženios (taip ją matyt vadino saugumiečiai, paskui ir visi skaudviliečiai) personažas kiek aikštingas ir imulsyvus susapnavus pavogtą bažnyčios varpą ir ją erzinančius vaikus. Tai tik šiuolaikinio teatro detalė, nes Eugenija buvo taikaus, pasipriešinimo tarybų valdžiai pavyzdys. Kitoje scenoje ji renka aukas, o važnyčiotojo pavežėjama į valsčių naiviai tikisi gauti paramos bažnyčiai iš sovietų valdžios pareigūnų. Kunigas Šulcas įvertinęs skaudviliečių pasirodymą pakvietė juos šią istoriją papasakoti ir lauksargišiams, kas primintų , kad ir Lauksargių parapija turi panašią asmenybę kantorių Petrą Knispelį, atkovojusį bažnyčią parapijai, kuri sovietams buvo tapusi arklide. Po karo, kai buvo nacionalizuota klebonija, trejetui metų nutilęs Lauksargių bažnyčios varpas, šventoriuje apsigyvenusio kantoriaus vėliau kunigo diakono dėka, vėl suskambo 1947 metais. Tai dar vienas vertas paminėjimo 70 metų jubiliejus. Amžininkų prisiminimuose, jų kunigas gyveno vargingai, dirbo nuoširdžiai iš idėjos. Norint išlaikyti atgautą bažnyčią, tarybų valdžiai reikėjo mokėti didelius mokesčius. Todėl jis lankė parapijiečius ir nesilaikydamas sovietų įstatymų, neteisėtai rinko lėšas bažnyčios išlaikymui. Šis kuklus Lauksargių parapijos tarnas nepamištas. Jo kapas deramai prižiūrimas Joniškės kapinėse.

Plaškiuose tebeturime Irmgard Gerulytę... Tikriausia ne viena bažnyčia turi savo pokario drąsuolius, nuo kurių biografijų dar derėtų nušluostyti laiko dulkes. Dėl parapijų išlikimo pasiaukojamai tarnaujančių eilinių parapijiečių ir kunigų yra ir dabar. Deja pasigendama Konsistorijos palaikymo, kurios sprendimai arba nesprendimai ne vienam kelia abejonių. Atsiranda nereikalingi praradimai.

Jonas Dikšaitis