Bažnytinė muzika

Vaizduotėje atsikuria mano mamos Batakių parapijietės pasakojimas, kaip dar prieš karą gražiai skambėdavo vargonai Batakių bažnyčioje, kai pasakęs pamokslą, paskelbęs giesmę ir užlipęs prie vargonų, užgrodavo pats kantorius Mieliulis. Tėvas patvirtino, kad niekas kitas taip didingai jų neprakalbindavo. Gal todėl menu, kaip pokaryje mažas būdamas, į kurią bažnyčią benueitume, visuomet prašydavau tėvų, kad liptų į balkoną, nes norėjau matyti grojantį vargonininką ir giedantį chorą.

Nuo aštuntos klasės aš mokiausi Batakių vidurinėje mokykloje. Su seserimi turėjome kambarėlį pas tolimus giminaičius gyvenančius prie Batakių evangelikų bažnytėlės, nes važinėti į mokyklą iš tėvų sodybos dviračiu 10 kilometrų buvo per sunku. Kitoje senovinio namo pusėje kambary turėjo kunigas Mikas Preikšaitis, nes nacionalizuotoje klebonijoje gyveno kolūkio darbininkai. Mano tėvas Jurgis su kunigu, artimiau bendraudavo, todėl aš išdrįsau nueiti pas jį paprašyti paskaityti knygų iš jo senovinės bibliotekos. Man įėjus, kunigas pakilo nuo savo darbo stalo, apkrauto knygomis ir kaukšėdamas medinėmis klumpėmis, pasitiko mane. Kasdienine savo apranga jis panašėjo į paprastą kaimietį, bet gyvenamos erdvės pas jį čia buvo tik pora žingsnių, visa kita lentynos prikrautos knygų kaip bibliotekoje. Čia radau ir kunigo brolį vargonininką Joną Preikšaitį. Kol varčiau senovines knygas, jie diskutavo apie tai, kad vargonininkas gavo pakvietimą į Klaipėdą vadovauti kažkokiam oficialiam chorui ir galės ten normaliai įsikurti. Kunigas nenorėjo jo išleisti, nes nebūsią kam groti vargonais.

-Nagi turi štai vaikiną, aš galiu jį dar keletą savaičių pamokyti ir turėsi vargonininką. Ateik šen, einam prie vargonėlių, patikrinsim tavo muzikinius gabumus,- kreipdamasis į mane gana ryžtingai pasakė vargonininkas. Kiek prisimenu pamaldu metu jis viską grodavo iš atminties. Tiesa kartais, matyt savo malonumui, atsiversdavo vokiškus choralus.

Patikrinęs mano muzikinę klausą, pasakė, kad be muzikos instrumento namuose nieko nebus ir nurodė esą pas vieną senutę Tauragėje galima nebrangiai gauti neveikiančią mažytę fisharmoniją... Parsigabenome ją į kaimą prisiraištę prie dviračio. Tėvas atrestauravo: ne tik sutvarkė dumples, bet ir mačiau, kaip susiradęs tinkamo metalo, dildele atitinkamam tonui pripielino, priderino keletą nulūžusių balsų liežuvėlių. Ir man jau trauktis nebuvo kur. Po keleto griežtų muzikinio raštingumo pamokų, nors ir neturėjau tikrų muziko duomenų, po poros mėnesių atkaklaus darbo, pramokau porą melodijų. Pirmas ,,blynas" buvo kažkoks nevykęs. Kunigas Preikšaitis nebuvo ypatingas giedotojas; nebespėjau paskui jį, pasimečiau. Vėliau jis vis norėdavo giedoti retesnes melodijas, kad jos išliktų ir nebūtų užmirštos. Natų nebuvo, tai aš jas su tėvo pagalba užrašinėdavom. Jis užrašydavo pirmą balsą, aš pricharmonizuodavau kitus. Tiesa, mes naudojomės ir tėvo turėtu vokišku metodistų giesmynu su natomis. Nors tėvas tebuvo baigęs vos keturias pradinės mokyklos klases, bet turėjo gerą muzikinę atmintį. Tarpukario laikais pas metodistų kunigą Kaufmaną buvo pasimokęs muzikos teorijos, bei giedojęs metodistų bendruomenių choruose boso partiją. Retai naudojamas, mažai žinomas melodijas reikėdavo atsakingai groti, kadangi surinkimas jas giedodavo silpnai.. Aišku visuomet maloniau groti, kai gieda visa bažnyčia. Mūsų ranka rašytų natų albumą prieš keletą metų aš įteikiau kunigui Fetingiui. Malonu, kad nors viena melodija pateko ir į naująjį giesmyną ,,Krikščioniškas giesmes".

Po pirmo mano bandymo groti bažnyčioje, berods susirgo ir kuriam laikui išvyko kunigas Preikšaitis. Pavaduoti vietinio klebono savaitgaly atvyko nesenai iš tremties grįžęs kunigas Jurgis Gavėnia. Jis užėjo pas mane... kaip pas vargonininką.

-Bet, kunige, aš tik porą melodijų tepramokęs groti ir... tikriausia nesugebėsiu,- lemenau.

-Kuri melodija tau geriau patinka? Man pakaks ir vienos... Taip, gerai... tuo balsu galima giedoti ne vieną giesmę. Pasikartok ją. Viskas bus gerai,- nuramino mane.

Daugiau kaip prieš 50 metų mūsų su kunigu Gavėnia įvykusį pokalbį gerai prisimenu ir šiandien, nes tikrai, kai tik kunigas savo galingu balsu užtraukė mano gerai išmoktą melodiją, beliko tik vis drąsiau pritarti vargonais. Per pamokslą, kur kunigas pats susijaudinęs kalbėjo apie tremtį, pilnoje klausytojų bažnyčioje, dauguma šluostė ašaras ir čia pat, po keleto kunigo ištartų frazių, garsiai juokėsi. Ir taip keletą kartų pamokslo metu, drįso atvirai dalintis savo pergyvenimais ir prisiminimais nuostabiai pritaikydamas ir remdamasis Švento Rašto žodžiais slogią prisiminimų nuotaiką paversdamas juoku. Tai buvo neįprasta ir nuostabu. Pabaigoje, kai kunigas padėkojo jaunam vargonininkui už puikų grojimą aš jaučiausi nepelnytai pakylėtas. Užtat sekančias pamaldas mes jau vedėme su dviem melodijom, o trečią kartą sklandžiai grojau ir tris melodijas. Berods tai ir buvo tik tie trys savaitgaliai įstrigę atmintin visam gyvenimui, kai man teko betarpiškai bendrauti su didelės erudicijos kunigu tuo gūdžiu sovietiniu laikotarpiu, kada tik sovietinio mokytojo komunisto ar komjaunimo vado žodis turėjo būti šventas. Bet aš jau žinojau ir kitą tiesą apie kurią viešai nebuvo kalbama. Apie kunigo pasakojimus mokykloje neprasitarsi. Mes, nors ir vaikai, bet pokario žiaurumus ir nepriteklius pergyvenę, tiesiog jautėme apie ką negalima kalbėti. Kai po keturiasdešimt metų vidurinės mokyklos baigimo per klasės susitikimą lietuvių kalbos mokytojas Motiejus Martišius, katalikas užsiminė tuo laiku bendravęs, jo žodžiais tariant, su intelektualu ir asmenybe kunigu Miku Preikšaičiu, skaitęs knygas iš jo bibliotekos, man buvo netikėta. Prisipažinau, kad aš toje bibliotekoje taip pat lankiausi ir užklausiau klasiokų: -,,O ar žinote kad aš toje, atokiau nuo miestelio stovinčioje, bažnytėlėje visus tuos mokyklinius metus grojau vargonais?" Žinojo tik evangelikų tikybos klasiokės, kitiems buvo didelė nuostaba, kaip aš?... juk mokykloje nebuvau joks muzikantas. Neklausinėjome mes nieko ir klasioko kuris grįžo iš tremties. Buvo sakoma, kad tiesiog grįžo iš Rusijos. Mes kažkaip jautėme, kad nereikia nieko aiškintis. Dabar tai būtų nesuprantama ir keista, kodėl neišklausinėta viskas iki smulkmenų.

Kunigas Preikšaitis berods kas antrą sekmadienį išvykdavo tarnauti į kitas Klaipėdos krašto parapijas. Prisimenu kaip kartą grįžo nusivylęs radęs sovietų valdžios uždarytą Nidos bažnyčią.

Man grįžus iš tarnybos sovietų kariuomenėje nustebino tėvas, nes jis Batakių bažnyčioje savo iniciatyva ir lėšomis jau buvo prikėlęs karo metais išdraskytus didžiuosius vargonus. Visą sudėtingą mechaninę dalį atremontavo ir sureguliavo pats. Atskiro asmens ranka pumpuojamoms dumplėms pritaikė elektros variklį. Kad surinkti bent keletą registrų, trūkstamų balsų derinimui, neapsieita be specialisto pagalbos. Iki mano išvykimo iš namų, natas užrašinėjęs ir grojęs tik vienu pirštu, didžiaisiais vargonais tėvas grojo ne tik abiem rankom, bet ir kojiniais klavišais. Naudojosi natomis ir prie visų melodijų paties prirašyta bosine kojinės klaviatūros partija. Bet kuriai giesmei jis lengvai sugebėdavo pritarti bosu, be jokio išankstinio pasiruošimo. Taip tėvas įkopęs į šeštąją dešimtį, atkaklaus darbo dėka, tapo vargonininku. Aš jį pavaduodavau tik retkarčiais atvykęs į svečius. Vargonavo jis Batakiuose, Skaudvilėje kartais net Tauragėje iki tol kol vargonuoti pradėjo jaunesniojo kunigo Kalvano žmona Tatjana. Žinoma, tėvas negrojo profesionaliai, bet vis tik tuo gūdžiu sovietmečiu ir atokiose, bažnytėlėse gausdavo vargonai. Paskutiniu metu, berods kol ten dirbo kunigas Okas, tėvas grojo Skirsnemunės bažnyčioje. Jaunuolis su muzikiniu išsilavinimu, grojantis bažnyčioje vargonais, tuomet buvo reta išimtis. Sąjūdis ir Nepriklausomybė daug ką pakeitė. Malonu matyti jaunimą vadovaujantį krikščionių bendruomenėms, krikščioniškoms stovykloms, grojantį vargonais.

Prieš dešimtmetį, po tėvo mirties jį paminėjome Batakiuose. Pasibaigus pamaldoms išeinant surinkimui iš bažnyčios jauna vargonininkė-mokytoja užleido man savo vietą prie šiuolaikinių vargonų, nuskambėjo sena tėvo mėgstama melodija, bet aš užlipau prisiliesti ir prie didžiųjų vargonų. Jie jau dejuodami ir šnypšdami dar grojo... paskutinį kartą. O gal dar yra vilties juos prikelti. Tikiuosiu ne šiaip sau kunigas Mindaugas Dikšaitis pasidomėjo vargonų istorija. Žinant istorinių vargonų gamintojus ir derintojus būtų lengviau rasti ir rėmėjų juos prikeliant naujam gyvenimui. Nežiūrint į tai, kad su šiuolaikiniais elektriniais instrumentais groti lengviau, istorinėmis progomis Batakių evangelikų liuteronų bažnytėlėje turėtų gausti senieji vargonai. Išsaugota istorija, istorinė atmintis, kartais ir nežymi detalė, po daugelio metų dažnai būna labai vertinga.

Jonas Dikšaitis