Diakonija

Pasidomėję, kaip vaikai jaučiasi globos namuose, išgirdome atsakymą, kad jie čia gyvena kaip viena didelė šeima. Tiesa, ypatingesnė, nes yra gerokai gausesnė nei daugelis Lietuvos šeimų. „Čia ypač reikalingas gebėjimas sugyventi ir suprasti vieniems kitus, – tvirtino V.Kelertas. – Daugelis vaikų į globos namus ateina iš didelio vargo ir skurdo. Galbūt todėl jie sugeba atjausti, apkabinti ir priglausti vieni kitus. Iš užsienio atvykę svečiai dažnai stebisi vaikų draugiškumu, tokia gera namų dvasia ir atmosfera. Čia jie turi daugiau galimybių suprasti, kas yra šeima, pasimokyti gyvenimo šeimoje, jausti atsakomybę ir pasirūpinti vienas kitu.“

Direktoriaus teigimu, šiandieninė situacija tokia, kad daugelyje šeimų jaučiamas susvetimėjimas ir tėvai nesuranda laiko savo vaikams todėl, kad jiems reikia uždirbti duoną, o į globos namus ateina darbuotojai, kurie visą savo laiką ir dėmesį skiria čia gyvenantiems vaikams. „Aš pats pastebiu, kad globotiniams skiriu daugiau dėmesio nei saviems vaikams, – atviravo kunigas. – Tokia realybė.“

Prakalbus apie kalėdines tradicijas, tapo aišku, kad vaikai į globos namus jokių tradicijų iš savo šeimų neatsineša. Tačiau čia jie turi galimybę su jomis susipažinti arba atrasti iš naujo. „Kadangi šeima tokia gausi, per paskutiniuosius keletą metų įsivyravo tradicija, susėdus prie Kūčių stalo dalytis ne kalėdaičiais, o kasdiene duona, - pasakojo V. Kelertas. – Per rankas siunčiamas duonos kepaliukas, nuo kurio visi atsilaužia po gabalėlį. Duona simbolizuoja ir šeimos vienybę, ir atėjusį Jėzų Kristų, kuris ne kartą sakė, kad „aš esu duona, atėjusi iš dangaus. Kas jos valgys – nebealks per amžius“. Aišku, čia kalbama apie dvasinį žmogaus alkį, kuris šiandien ypač jaučiamas. Mes gyvename ne pokarių, ne negandų metais, galima sakyti, duonos visiems užtenka, tačiau vaikai vis dar auga vaikų globos namuose tik todėl, kad jų tėvai iki šiol neatrado savo gyvenime Dievo, vis dar alksta dvasinės Duonos.“

„Visų nelaimių pradžia yra žmogaus netikėjimas, – tvirtino kunigas V. Kelertas. – Kai žmogus nutolsta nuo Dievo, visos nesėkmės iš paskos ateina. Kaip norim, taip sakykim, bet tarpukario Lietuvoje tiek paliekamų vaikų nebuvo. Tai kalba apie žmonių atsakomybę ir dvasingumą, apie Dievo įsileidimą į savo gyvenimą. Šiandien, po penkiasdešimties ateizmo metų, represijų ir prievartos, matome pasekmes. Europoje jaučiamas priešiškumas tikėjimui ir krikščionybei, nors, galima sakyti, visa Europa iškilo ir susiformavo būtent ant krikščionybės pamatų. Sekmadieninį apsilankymą bažnyčioje žmonės keičia į pramogų centrus. Už pinigus, kurių neturi, žmonės perka daiktus, kurių nereikia, ir dovanoja juos tiems, kurių nemyli. Taip yra.“

Per Adventą vaikų globos namuose puoselėjamos gražios Kalėdų laukimo tradicijos – kiekvieną vakarą vyresnieji vaikai renkasi pokalbiui ir maldai. Pasak V. Kelerto, tai labai gera praktika pabendrauti, pasidalyti dienos įspūdžiais, pajusti šeimyniškumą ir vienybę. Vaikai atsiveria, pasipasakoja, kaip jiems sekėsi, kokių rūpesčių turi, išgirsta tai dienai aktualią istoriją ir jos paaiškinimą. Kad tuo įsitikintume, patys nusprendėme vieną vakarą prisidėti prie didelės globos namų šeimynos. Pamatę vaikų susikaupimą, šiltą ir betarpišką bendravimą, tikėjimu švytinčias akis, supratome, kodėl jiems taip svarbu kalbant „Tėve mūsų“ susikibti už rankų. Tuomet pajunti tokią bendrystę, tokį šiltą Dievo prisilietimą, kad norom nenorom ir ašaros akyse sužimba. Juk jaučiant tvirtą draugo ranką, lengviau visas negandas įveikti ir gyvenimo keliu eiti.

Vaikai yra vaikai. Kokios gi šventės be Kalėdų Senelio ir dovanų? Direktorius pasakojo, kad kasmet išklausomi vaikų norai, jog sužinotų, kokių dovanų jie laukia. Pasak jo, mažųjų svajonės nuoširdžiausios, o kai kurie vyresnieji nori gauti tiesiog pinigų. „Aišku, tai - irgi dovana, - atviravo V.Kelertas. – Tik žiūrint kam juos išleisi: ar prisipirksi traškučių, ar taupysi, kad įsigytum brangesnį daiktą. Be abejonės, augant vaikams, ir norų kartelė kyla, tačiau, kol pajėgiame įgyvendinti svajones, tol jas ir pildome, nes Šv.Kalėdos - Dievo meilės atspindys, kurio atėjimo ir laukiame.“

Šiemet svečių vaikai sulaukė dar prieš paskutinįjį Advento sekmadienį. Trečiadienį pas vaikus atvyko Senelis Ulfas iš Švedijos, penktadienį jie sulauks dovanų ir iš Vokietijos. Galima sakyti, jiems pasisekė – dovanų ir dėmesio, ypač per didžiąsias šventes, jie sulaukia daug daugiau nei vaikai, augantys įprastose šeimose. Tačiau, pasak direktoriaus, labai svarbu įskiepyti vaikams suvokimą, kad reikia ne tik laukti, kada ką nors gausi, bet ir pačiam mokytis duoti. Sužinojome, kad visai neseniai, jie aplankė dešimt senyvo amžiaus žmonių, gyvenančių Sudargo krašte, kurių namuose pamatė ir skurdo, ir vargo, ir vienatvės.

„Tai buvo gyvenimo pamokos, kurios vaikams taip pat labai reikalingos, - tvirtino V.Kelertas. – Kartais tos problemos, kurias mes vadiname problemomis, yra tiesiog juokingos, palyginus su kitų žmonių bėdomis. Kai pamatai, kad yra žmonių, kurie gyvena nieko neturėdami, ir tvirtina, jog jiems nieko nereikia, neapsiverčia liežuvis pasakyti, kad mums kažko reikia, nes tik tada suvoki, kad visko jau turi ir net per daug.“ Ateinantį pirmadienį vaikų globos namų auklėtiniai kartu su Šakių policijos komisariato pareigūnais ketina aplankyti Šakių parapijos globos namuose gyvenančius senelius, pavaišinti juos savo pačių iškeptu pyragu, pasidalyti savo meile.

Globos namų direktorius patikino, kad ryšys palaikomas su visais čia gyvenusiais vaikais. Tiesa, ne visi turi galimybę sugrįžti pasisvečiuoti, nes gyvena užsienyje, tačiau daugelis likusių Lietuvoje aplanko, pasveikina didžiųjų švenčių proga, krikštija savo vaikus bažnyčioje. Tai rodo, kad vaikų globos namuose pasėta tikėjimo sėkla ir įskiepytos krikščioniškos tradicijos yra tęsiamos ir duoda savo vaisius. Išgirstas Dievo žodis, malda ir giesmė reikiamą akimirką prašneks į širdį, tik reikia sulaukti to laiko. Ne veltui sakoma, kad Šv. Kalėdos - Dievo ir žmogaus susitikimo diena. Jis ateina į kiekvieno žmogaus gyvenimą, tapdamas žmogumi ir priimdamas visą jo būties trapumą. Šv.Kalėdos – tai džiugi žinia šiandieniam pasauliui, pasimetusiam, prislėgtam žmogui, kuris tebekariauja ne tik išorėje, bet ir savo širdyje, savo vertybių pasaulyje.

Asta Gvildienė

„Draugas“, 2013 12 20

Foto:

Puoselėdami gražias Šv.Kalėdų laukimo tradicijas, kiekvieną Advento vakarą vyresnieji vaikai renkasi pokalbiui ir maldai.

Eglutės puošimas – pats maloniausias įvykis, reiškiantis, kad jau visai netrukus į duris pasibels Kalėdų Senelis, nešinas maišu dovanų.