Konferencijos, seminarai

Reformacija ir senoji Lietuvos raštija

2018 Sausio mėn. 18 d.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, nuo 2003 m. kasmet rengiantis įvairioms mūsų senosios raštijos temoms nagrinėti skirtas viešas mokslines konferencijas – „Jurgio Lebedžio skaitymus“, šių metų lapkričio 17 d. pakvietė į Reformacijos 500 metų sukakčiai ir Jono Berento (1667–1737), Prūsų Lietuvos liuteronų kunigo, religinių leidinių vertėjo bei redaktoriaus, gimimo 350 metų jubiliejui skirtą konferenciją „Reformacija ir senoji Lietuvos raštija“.

Pasak organizatorių, šios konferencijos siekis – apžvelgti Reformacijos raišką Prūsijos ir Lietuvos raštijoje iki XIX amžiaus. Reformacija šiais šimtmečiais lemtingai prisidėjo prie raštijos ir literatūros lietuvių kalba atsiradimo bei kūrimo. Ji taip pat reiškėsi įvairiomis kalbomis kurtuose įvairios paskirties raštuose: teologiniuose, visuomeniniuose, politiniuose, poleminiuose, panegiriniuose, poetiniuose ir kituose. Raštija – tiek spausdinta, tiek rankraštinė – geriausiai mums šiandien liudija Reformacijos veržlumą ir skverbtį. Kartu ji atskleidžia ir kitų konfesinių bendruomenių požiūrį į Reformaciją.

Po konferencijos koordinatoriaus doc. dr. Mintauto Čiurinsko įžangos žodžio susirinkusiųjų laukė dvylika istorinius, religinius, kultūrinius, kalbinius ir literatūrinius su Reformacija susijusios raštijos aspektus gvildenančių pranešimų bei konferencijų salėje ir per pertraukas netilusios diskusijos.

Pirmąjį pranešimą „Liturgija kaip veiksnys baltų tautinei tapatybei išsaugoti Prūsijos kunigaikštystėje“ skaitė kun. doc. habil. dr. Darius Petkūnas (KU). Pasak pranešėjo, lemiamas veiksnys tautinei tapatybei išsaugoti buvo liturginės apeigos gimtąja kalba, nes tik per liturgiją paskiros tautinės grupės kalba galėjo tapti bažnytine kalba. Šia Reformacijos atverta galimybe greta lotynų ir vokiečių kalbų Prūsijoje įteisinti savo kalbą pirmiausia pasinaudojo Mozūrijos lenkai, 1544 m. išsivertę bažnyčios agendą, ir lietuviai. Beveik visi M. Mažvydo, B. Vilento ir jų talkininkų darbai buvo liturginio turinio. Deja, nepaisant Karaliaučiaus universitete kunigaikščio Albrechto prūsų jaunimui skirtų stipendijų, prūsų tauta nebepajėgė išsiugdyti kunigų, kurie būtų parengę svarbiausius liturginius tekstus prūsų kalba ir taip atvėrę kelią jos įtvirtinimui Prūsijoje ir išlikimui.

Toliau konferencijos programoje buvo numatyti šie pranešimai: „Kultūriniai Reformacijos aspektai Prūsijoje XVI a.“ (dr. Liucija Citavičiūtė, LLTI), „Kultūrinė konfesijų konkurencija ir bendradarbiavimas Prūsijos Lietuvoje XVIII a. I pusėje: postūmiai lietuvių raštijai“ (habil. dr. Ona Aleknavičienė, LKI), „Mažvydas ir Augustinas: imk(it) ir skaityk(it)“ (doc. dr. Jurgis Pakerys, VU), „Nežinoma Pauliaus Oderborno poema apie Lietuvą“ (doc. dr. Sigitas Narbutas, LMA VB), „Pirmasis kaunietis – spausdintos knygos autorius [apie Kauno liuteroną Pranciškų Gradauską (ca.1545–1595), sukūrusį kunigaikščiui Kristupui Radvilai Perkūnui skirtą 790-ties hegzametro eilučių lotynišką poemą „Žygis prieš Maskvą“, 1582 m. išleistą Vilniuje]“ (dr. Darius Antanavičius, LII), „Haeresi bellum indictum est: protestantų ir jėzuitų santykiai Kražiuose“ (dr. Živilė Nedzinskaitė, LLTI), „Sola fides sufficit: paslėpta polemika su protestantais Mikalojaus Kristupo Chaleckio Dvinaryje (Binarium Chalecianum, 1642)“ (dr. Ona Daukšienė, LLTI), „Rasta dingusi Stanislovo Rapolionio recenzija apie Jano Laskio Epitome doctrinae ecclesiarum Phrisiae Orientalis“ (dr. Birutė Triškaitė, LKI), „1701 m. Naujasis Testamentas: apie vertėjus ir šaltinius“ (dr. Gina Kavaliūnaitė, VU), „1781 metų kalvinistų Kancionolas ir Mykolo Cerausko autorystės klausimas“ (doc. dr. Birutė Kabašinskaitė, VU) ir „Lietuviška Biblija (1816) Herrnhute: jos atsiradimo istorija“ (dr. Inga Strungytė-Liugienė, LKI).

Pranešimų pagrindu parengtus recenzuotus straipsnius planuojama paskelbti mokslo žurnalo „Senoji Lietuvos literatūra“ 2018 m. pirmajame numeryje.

 

Kęstutis Pulokas

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2017 Nr.12