Kelionės, vizitai

Tarptautinio projekto susitikimai Lenkijoje ir Italijoje

2016 Gruodžio mėn. 07 d.

Pernai rudenį rašėme apie Sudargo evangelikų liuteronų parapijos įsitraukimą į ES programos ,,Erasmus+“ projektą ,,Sakralinės erdvės, kaip europietiškumo atminties būtovės“. Tada lankėmės Herzogsägmühle diakonijoje Bavarijoje (Vokietija). Šių metų birželį projekto susitikimas vyko Liberece, Čekijoje, liepos mėnesį – Sibiu, Rumunijoje, rugsėjį – Olštyne, Lenkijoje, ir lapkritį – Romoje, Italijoje.

Projekto metu kiekvienas partneris ieško savo nišos ir savo kelio sakralinės erdvės link. Pavyzdžiui, olandai bažnyčioje organizuoja „paveikslų šturmą“, mėgindami juo priminti, kad toje erdvėje buvo bažnyčia. Nes bažnyčios jau nebėra. Iš viso, per trejus pastaruosius metus Hagoje, trečiame didžiausiame Olandijos mieste, vykdomosios valdžios sostinėje, uždarytos septynios bažnyčios. Iš jų net tris apskritai nugriovė, nes jos neturėjo jokios išliekamosios architektūrinės vertės, o jų dar kam nors pritaikyti niekaip nesugalvojo. Kitose įrengė galerijas arba suskirstė pertvaromis į kelis aukštus ir panaudojo įvairioms reikmėms. Olandijoje bažnyčios pamaldoms dažnai naudojamos vos du tris kartus per metus. Liūdna situacija. Projekte dalyvaujantys olandai diskutavo, kokią reikšmę miesto ar kaimo veidui turi pati bažnyčia kaip statinys. Beje, Olandijoje, kur didžiąją tikinčiųjų dalį tradiciškai sudarė reformatai, ir liuteronų, ir Romos katalikų bažnyčios buvo statomos kiemuose, kad nesimatytų iš gatvės. Mums taip pat gerai žinoma situacija.

Kaip keičiasi pati Europa, kokią įtaką daro migracija ir kas dėl to vyksta. Kiti projekto dalyviai irgi dalijosi savo planais. Rumunai ruošia lankstinukus, vokiečiai tyrinėja atvykėlių iš kitų šalių indėlį statant jų vietovėje stovinčią bažnyčią, kurią, kaip ir Sudargo bažnyčią, suprojektavo tas pats architektas Otto Bartning. Čekijoje situacija panaši kaip ir Olandijoje, tikinčiųjų skaičius sparčiai mažėja. Jie renka medžiagą apie bažnyčios kelionę laike ir erdvėje. Mes, lietuviai, gilinamės į sakralinės erdvės perteikimą vaikams.

Lenkijoje lankėmės Mragovo miestelyje iki 1938 m. veikusioje sinagogoje, kurią, išnaikinus žydus, vėliau naudojo baptistai, o nuo 1952 m. iki dabar – ortodoksai (stačiatikiai). Tikinčiųjų bendruomenės laikui bėgant keitėsi, tačiau pastato paskirtis išliko ta pati. Patį projekto susitikimą organizavo Fondas „Borussia“. Lotyniškai Borussia reiškia ,,Prūsija“. Tai antrą dešimtmetį dirbanti, gerai žinoma ne tik Lenkijoje, nevyriausybinė kultūros asociacija. Fondas skatina domėtis tautinėmis kultūromis, pažinti jų mokslą, literatūrą, teatrą, dailę, muziką. Keturis kartus per metus „Borussia“ surengia susitikimus, kuriuose dalyvauja žymūs kultūros bei mokslo žmonės, atvykstantys iš įvairių šalių. Šis fondas dalyvauja ir projekte apie sakralines erdves. Pasaulinio garso žydų kilmės vokiečių architektas Erich Mendelsohn, tuomet dar Berlyno universiteto studentas, padovanojo gimtojo miesto Olštyno žydų religinei bendruomenei Tahara pastato architektūrinį projektą (Tahara – tai patalpa prie žydų kapinių, kurioje vyksta mirusiojo apiplovimas). Po daugelio metų šį pastatą „Borussia“ rekonstravo ir didžiausią patalpą pavertė „Mendelsohno svetaine“, kurioje ir vyko mūsų susitikimas. Pačių kapinių nebelikę. Tik pieva. Parkas, kuriame į vieną medį įaugęs seno paminklo gabaliukas. Pernai „Borussia“ organizavo akciją, kurios metu buvusių kapinių vietoje išskaptavo paminklus iš ledo, su hebrajiškais užrašais. Ledo paminklai, apšviesti tamsoje ir vėliau ištirpstantys kartu su žiema. Kaip ir pačios kapinės istorijoje. Įspūdinga. Susitikimo metu aplankėme ir kitas žydų kapines, tiksliau, nedidelę akmenukų krūvą, ant kurių ropojo didelė sraigė. Apie buvusias kapines bylojo tik mažas popieriukas prie tvoros. Nežinant – beveik neįžiūrimas. O liuteronų kapinėse ant apsamanojusių antkapių keli jaunuoliai straksėjo mokydamiesi gatvės šokių, visu garsu leisdami muziką ir iš po kojų rankiodami jiems trukdančias atskilusias paminklų nuolaužas. Sakralinė vieta...

Romoje patirtis buvo vėl kitokia. Bažnyčių ten begalė. Istorija įspūdinga. Išlikę įvairių amžių freskos, skulptūros, paveikslai. Projekto susitikimą organizavo Dante Alighieri italų kalbos klubas. Viena pranešėjų, lydėjusi mus visas dienas ir skaičiusi pranešimą apie ankstyvosios krikščionybės istoriją ir meną bei didaktinius projekto aspektus, italų kalbos mokanti ambasadų darbuotojus, diplomatus ir kitus klientus, visiems projekto dalyviams didžiulį įspūdį padarė ne tiek pateikiamomis žiniomis, kiek jų pateikimo būdu. Nes jos klausydamasis nepaaiškinamai viską suprasdavai itališkai, nors šiaip šios kalbos nemoki. Ir dar aplankėme dvi bažnyčias: Švento Stepono (Santo Stefano Rotondo) ir Švento Klemenso (San Clemente). Švento Stepono bažnyčia statyta V amžiuje. Sukrečiantį įspūdį daro jos sienų dekoras – XVI amžiaus freskos, vaizduojančios krikščionių kankinimus. Tai tokio siaubo ir skerdynių panorama, jog silpnų nervų lankytojams į ją geriau neiti. Tuo tarpu Švento Klemenso bažnyčia yra unikali XII amžiaus bažnyčia. Ji pastatyta ant kitos, IV amžiaus bažnyčios. Senąją bažnyčią galima pamatyti leidžiantis į požemius. O trečiajame sluoksnyje, 26 metrai po žeme, patenki į I amžiaus po Kristaus gatves, kuriose tarp namų sienų likučių vis dar teka išlikęs šaltinis.

Abiejų projekto susitikimų metu visi diskutavome, kas mus jungia ir kas skiria, kaip mes suprantame Europą, kaip atminties būtovę, ir kas kiekvienam iš mūsų yra sakralinė erdvė. Pavyzdžiui, olandai sakė, kad jų šalyje daugumai žmonių bažnyčia, kaip pastatas, nieko nereiškia. Gali tiesiog dominti, bet nieko nereikšti. Kaip ir kapinės matytiems besitreniruojantiems jaunuoliams Lenkijoje. Projektas apie sakralines erdves, tačiau kiekvieno požiūris ir sąsaja su jomis skirtingas. Viena dalyvė prisipažino, kad ji į bažnyčią neina 20 ar daugiau metų, nes paauglystėje suprato, kad jai bažnyčia yra visiškai nereikalinga. Kita (Romos katalikė) į šventas mišias beveik neina, nes šios jai kelia liūdesį, kadangi „į dangų pateks toli gražu ne visi ir jos, ko gero, tarp jų nebus“. Kartais klausantis kai kurių projekto dalyvių, piršosi išvada, kad tuoj apie bažnyčias galvosim kaip apie dinozaurus, nesuprasdami, kaip jie apskritai gyveno, tik žinodami, kad išnyko. Panašus jausmas buvo apėmęs ir Šv. Petro bazilikoje Vatikane. Tarp besidairančių turistų, atsidarius durims, bažnyčios viduryje pertvaromis atskirtu taku žengė piligrimų grupelė, su iškeltu kryžiumi ir Biblija rankose. Apsivilkę baltas mantijas, maldai sudėję rankas, garsiai giedodami ir šlovindami Viešpatį, jie judėjo altoriaus link. O prie aptvarų supuolę turistai fotografavo juos, iškėlę savo išmaniuosius telefonus. Priartėję prie Petro kapo, piligrimai suklaupę meldėsi didelėje aptvertoje erdvėje. Maža saujelė. O likę už aptvarų stovėjo ir žiūrėjo, kaip į gladiatorius arenoje.

---------

Užtat gatvės parduotuvėje įeinančius pirkėjus prie durų staktos vieningai pasitiko Kristaus atvaizdas ant Kryžiaus ir medinis Pinokis. Na gerai, Kryžius Pinokiui kabojo beveik virš galvos – vienu lygmeniu aukščiau...

 

Daiva Kalinauskaitė

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2016 Nr.10-11

 

Projekto dalyviai prie Švento Stepono bažnyčios Romoje

 

 

Tarp gausių turistų Šv. Petro bazilikoje žengia piligrimai

 

 

Gatvės parduotuvė Romoje