Jaunimo veikla

„Vanagų” stovykloje Lietuvoje vaikai rinkosi jau 20 kartą

2017 Rugpjūčio mėn. 12 d.

Klaipėdos rajono Agluonėnų seniūnijoje esančiame Vanagų kaime jau 20 kartą surengta krikščioniška vaikų ir jaunimo stovykla, geriau žinoma „Vanagų” vardu. Garsas apie šią stovyklą, kurią prieš dvidešimtmetį įkūrė ir iki šiol vadovauja Čikagoje gerai žinomas ir mylimas evangelikų liuteronų Tėviškės parapijos kunigas Liudas Miliauskas, jau seniai sklinda ir Lietuvoje, ir Amerikoje. Kai neseniai viešėdamas Čikagoje susitikau su kunigu ir paklausiau, ar galėčiau apsilankyti šioje stovykloje, kai jis bus Lietuvoje, gavau teigiamą atsakymą. Ir išties buvau maloniai priimtas Vanaguose, iš kur parsivežiau pačius geriausius įspūdžius.

Vadovai išaugo iš stovyklautojų

Kai saulėtą priešpietę gerokai paklaidžiojęs aplinkiniais keliais ir vieškeliais atvykau į nuošalioje vietoje esantį Vanagų kaimą, kuriame yra vos kelios sodybos, bet jau iš tolo šviečia įspūdingi raudonos bažnyčios bokštai, stovyklautojai kaip tik ruošėsi pietauti. Iš karto pamačiau, kad tų vaikų čia daugybė – šimtai, o prie maisto dalintojų vingiavo kelios ilgos stovyklautojų eilės. Jau vėliau, kalbėdamas ir su pačiu L. Miliausku, ir su jo broliu kunigu Valdu Miliausku, ir su stovyklautojų vadovais sužinojau, kad tuo metu stovykloje buvo daugiau kaip 500 žmonių. Iš pirmo žvilgsnio net sunku įsivaizduoti, kaip tokioje gana nedidelėje teritorijoje telpa tiek vaikų, kaip reikia juos suvaldyti. Bet viskas čia yra išties gerai apgalvota, dviejų dešimtmečių įdirbis ir per tą laiką susiklosčiusos taisyklės užtikrina tvarką.

Įspūdingai atrodo šimtai viena šalia kitos esančių įvairiaspalvių palapinių, kurios iškilusios visai šalia 1909 metais pastatytos gražiosios evangelikų liuteronų bažnyčios. Ji 1999–2004 metais Vokietijos ir Lietuvos vyriausybių, taip pat ir iš šio krašto kilusių aukotojų lėšomis buvo restauruota. Pasak V. Miliausko, tai, kad nuošali bažnyčia išliko ir buvo prižiūrima, lėmė ir šiame kaime gimusios garsiosios rašytojos Ievos Simonaitytės (1897– 1978) autoritetas – rašytoja čia gyveno nuo gimimo iki 1921 metų. Nors klasikės gimtoji sodyba neišliko, tačiau senąjį Vanagų kaimą ji aprašė bene žinomiausiame savo romane „Aukštųjų Šimonių likimas”.

Pasivaišinęs sočiais ir išties skaniais pietumis, pasivaikščiojęs po stovyklos teritoriją ir susipažinęs su jos aplinka bei buities sąlygomis, pakalbinau vieną iš vadovų, (beje, jų čia yra net aštuonios dešimtys) Laurą Žilinskienę. Pašnekovė sakė, kad „Vanagų” stovykloje ji dirba nuo pat pirmųjų 1998 metų. Per tuos du dešimtmečius ši moteris praleido tik vieną stovyklą, tai atsitiko tada, kai laukėsi vaikelio.

„Vanagai” ir man, ir kitiems čia esantiems tikrai yra kažkas ypatingo ir nepakartojamo. Prisimenu pačią pradžią, 1998 metus, kai čia susirinko gal apie 50 vaikų. Tuo metu stovyklos įkūrėjams ir pirmiesiems vadovams dar labai trūko patirties, nors visi turėjome daug gerų norų. Ir palyginus praeitį su tuo, ką dabar turime, sunku patikėti, kad taip viskas pasikeitė.

Tos penkios dienos, kurias moksleiviai čia praleidžia, daugeliui iš jų yra pačios laukiamiausios per visus metus. Visi 80 vadovų yra išaugę iš tų pačių stovyklautojų, važiavusių čia poilsiauti kasmet. Stovyklos dvasia, atmosfera, bendra nuotaika turi tokį stiprų teigiamą užtaisą, kurį net sunku apsakyti – reikia pabūti čia ir tai pajausti”, – pasakojo ji.

Laura man paaiškina, kad didžioji dalis vaikų į stovyklą atvažiuoja iš atokių Žemaitijos kaimų, kur vasarą pramogų nėra daug, kur reikia padėti tėvams ūkio darbuose, kur laukia daržai, šienai ir gyvuliai. Tad galimybė atvažiuoti čia bent kelioms vasaros dienoms, susitikti su draugais, dalyvauti įvairioje veikloje, patobulėti dvasiškai ir vakarais išsišėlti diskotekose, kai koncertus čia surengia žinomiausi Lietuvos atlikėjai, yra būtent tai, ko tokio amžiaus jaunimui labiausiai reikia.

Pačiai L. Žilinskienei stovykla – tai geras būdas įgyvendinti savo idėjas. Ji Klaipėdoje turi renginių organizavimu užsiimančią „Meno artelės” įmonę, būdama ir aktorė, ir režisierė čia kuria spektaklius su vaikais, improvizuoja, veda renginius, konkursus, organizuoja žygius. Daug laiko stovykloje skiriama ir dvasingumo ugdymui. Toji krikščioniškoji dalis, kai skaitomas Šventasis Raštas, kartu meldžiamasi, kalbama apie religines ir dorovines vertybes, diskutuojant XXI amžiaus jaunimo kalba, užima apie pusę bendro stovyklavimo laiko.

„Stovykloje yra dalyvavę bei dvasinių vertybių pasisėmę ir žinomas Lietuvos dainininkas Liudas Mikalauskas, ir žurnalistas bei rašytojas, populiarios knygos „Kiborgų žemė” autorius Dovydas Pancerovas, ir kiti žinomi asmenys. Manau, kad jaunimą čia taip traukia dar ir tai, kad turbūt jokioje kitoje vasaros stovykloje šalia vaikų nepamatysi kelių kunigų, vilkinčių treningais ir avinčių sportbačius, o čia tokie yra ir abu broliai Miliauskai, ir mano vyras Mindaugas Žilinskis. Vaikai tas stovyklos dienas būna užimti įvairiausiomis veiklomis, dalyvauja dailės, sporto, muzikos, esperanto kalbos ar dar kituose būreliuose. Tos kelios dienos greitai pralekia ir visi vėl pradeda laukti kitos vasaros”, – sakė L. Žilinskienė.

Išsilaiko aukotojų pinigais

Apie tai, kad stovykla padeda vaikams dvasiškai tobulėti, kalbėjo ir kunigas Liudas. Paklaustas apie savo vaikystę jis pasakojo, kad gimė Vainuto kaime Žemaitijoje, taip pat nuo mažų dienų dirbo visus ūkio darbus, padėdamas tėvams, tad iki šiol nesibaido nei žolės pjovimo, nei gyvulių priežiūros ar mėšlo mėžimo. O tokios stovyklos idėja gimė, kai po teologijos studijų Klaipėdoje jis savanoriaudavo Priekulės parapijoje ir subūrė jaunimo grupę – tada ir kilo sumanymas vasarą surengti stovyklą jaunimui.

Šiemet į stovyklą su jos dalyviais, vadovais ir svečiais atvyko iš viso apie 550 žmonių, o valgio porcijų kasdien buvo pagaminama po 700, nes neretai stovyklautojai nori ir pakartoti. Paklaustas, kas finansuoja tokią stovyklą, nes tiek žmonių pamaitinti ir išlaikyti kainuoja turbūt nepigiai, kunigas Liudas atsakė, jog nė euro nėra gaunama iš Europos Sąjungos fondų ar Lietuvos valdžios – visi pinigai yra iš aukotojų.

„Pinigų aš net neprašau – apie šią stovyklą žinantys aukotojai iš Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Amerikos, Kanados, Švedijos, Danijos, taip pat ir Lietuvos patys pasiūlo paramą, žinodami, kad kiekvienas euras bus išleistas pagal paskirtį, viskas bus suskaičiuota ir atsiskaityta. Metinis stovyklos biudžetas yra apie 35 tūkstančiai eurų, vieno žmogaus poilsio savikaina yra maždaug 35 eurai. Dalyviams stovykla yra nemokama, bet jie gali palikti auką, kuri dažniausiai siekia 10–20 eurų. Buvome vienu metu aukos atsisakę, bet vis dėlto, jeigu stovykla bus nemokama, tuomet gali atrodyti, kad ji nepakankamai įvertinama”, – teigė L. Miliauskas.

Jis neslepia, jog dažniausiai stovyklai pasibaigus, lieka skolų – rėmėjai neskuba skirti paramos, tad tas skolas jam pačiam iš asmeninių pinigų tenka padengti. Tiesa, paskui tuos pinigus susigrąžina. Finansiniai dalykai dar niekada nebuvo kliūtimi stovyklai organizuoti. Kunigas už supratimą ir palaikymą yra dėkingas ir Agluonėnų seniūnijai, ir Gargždų savivaldybės administracijai.

Koncertuoja garsiausi atlikėjai

Stovyklaujančių vaikų amžiaus vidurkis paprastai yra 12–14 metų, tačiau šiemet čia suvažiavo kiek vyresni – 15–16 metų paaugliai. Į stovyklą Vanaguose jie atrenkami per bažnyčias, taip pat socialines tarnybas, stengiantis, kad stovyklauti patektų sunkiau gyvenančių, socialinių problemų turinčių šeimų vaikai ne tik iš Klaipėdos rajono, bet ir iš kitur. Užtenka stovyklos dienomis, o ir jai pasibaigus užeiti į „Facebook” socialinį tinklą, kad pamatytum, kaip jos dalyviai, susižavėję stovyklos gyvenimu, puikiai ją vertina ir dalinasi savo džiaugsmu, įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais. Stovykla tokia populiari, kad šiemet į ją nepateko maždaug 200 norinčiųjų – tiesiog nėra galimybės daugiau priimti, trūksta vietos ir bažnyčioje, ir palapinėms statyti.

Paklaustas, kaip į stovyklą koncertuoti pavyksta pasikviesti pačius geriausius Lietuvos atlikėjus, pradedant solistais Donatu Montvydu, Sasha Song, Amberlife ir baigiant šiemet čia koncertavusia populiaria Klaipėdos grupe „Studija”, kunigas Liudas paaiškina, kad viską lemia asmeniniai ryšiai ir pažintys.

Pavyzdžiui, praėjusią žiemą, kai grupė „Studija” viešėjo Čikagoje, jis pasikalbėjo su jos lyderiu Stepu Januška, papasakojo apie stovyklą ir grupė mielai sutiko atvykti bei surengti koncertą.

„Man yra labai svarbu, kad šie vaikai pas mus tobulėja dvasiškai, kad jie noriai, o ne atmestinai klausosi Šventojo Rašto skaitymų, kad formuojasi ir keičiasi jų mąstymas apie krikščioniškas vertybes, jie labiau įsigilina į savo vidų, į tai, ko nori pasiekti gyvenime. Ir kai kažkas man atneša ant žemės rastus pinigus, kuriuos ne įsideda į kišenę, o nori grąžinti – argi tai nėra geriausias įrodymas, kad einame teisingu keliu?”, – klausė kunigas.

Kuria krikščionišką kempingą

Jis džiaugiasi, kad šiemet pirmą kartą į savo stovyklą susirinko ir buvusieji „Vanagų” alumnai – tie, kurie kažkada čia stovyklavo. Jie atvyko jau su savo vaikais. Būta ne vieno atvejo, kai stovykloje užsimezgusi draugystė vėliau virto meile, paskatinusia kurti šeimas.

Per 20 metų stovyklos organizatoriai, įgiję daug neįkainojamos patirties, nutarė, kad stovyklos veiklą reikėtų ir išplėsti, ir pratęsti, kad tų penkių dienų metuose tikrai yra per mažai. Tad kai stovyklos teritorijoje atsirado skelbimas, jog parduodamas čia esantis 2 hektarų žemės sklypas ir niekas jo pirkti neskubėjo, broliai Miliauskai nutarė – metas plėsti veiklą ir imtis naujų uždavinių. Jie tą žemės sklypą nupirko ir pradėjo darbus. Apie tai papasakojo 6 metais už brolį Liudą jaunesnis kunigas Valdas Miliauskas.

V. Miliauskas ne tik kunigauja keliose aplinkinėse parapijose, bet ir vadovauja Šilutės rajone įkurtai viešajai įstaigai „Gabrielius”, kurios steigėjas yra Liuteronų diakonija.

Ši įstaiga siekia pagerinti priklausomybe sergančių bei kitų psichologinių ir socialinių problemų turinčių žmonių gyvenimo kokybę, teikdama psichologines, socialines, reabilitacijos paslaugas įvairaus amžiaus ir socialinių grupių žmonėms. Čia įkurtas reabilitacijos ir resocializacijos centras priklausomybės ligomis sergantiems žmonėms.

„Kai pamačiau skelbimą apie čia parduodamą sklypą ir tokioje nuošalioje vietoje žemės niekas nepirko, pasitariau su broliu ir nutarėme, kad čia galėtume įkurti krikščionišką labdaringą kempingą, kuris veiktų visus metus, kur galima būtų užsukti pailsėti pakeliui į pajūrį, nes ir dabar čia dažnai užsuka mūsų stovyklautojai, norėdami tėvams ar artimiesiems parodyti Vanagus. Pernai lapkritį sklypą įsigijome, o šiemet vasario viduryje su pagalbininkais iš „Gabrieliaus” atvykome į kaimą, ėmėme tvarkyti aplinką, išpjovėme krūmynus, pastatėme stoginę, vėliau atsirado ir aikštelė tinkliniui, ir tvenkinio aplinką sutvarkėme, ir pastoges įrengėme”, – pasakojo V. Miliauskas.

L. Miliauskas turi ir nemažai ateities planų Vanaguose – jis norėtų čia įamžinti I. Simonaitytės atminimą, įrengiant jos vardo kelią – atminimo ženklus ar koplytstulpius iki netoliese esančios jos gimtinės vietos. Tie ženklai galėtų vaizduoti rašytojos kūrinių personažus. Čia būtų galima įamžinti ir Mažosios Lietuvos istorinį bei kultūrinį paveldą, paverčiant šią vietą didesniu traukos objektu. Planų yra daug, bet žinant brolių ir jų pagalbininkų atkaklumą bei ryžtą, galima neabejoti: jiems pavyks įgyvendinti tai, ką numatė.

Kelias valandas praleidęs Vanaguose įsitikinau, ką reiškia asmenybė, sugebėjimas bendrauti, ką reiškia mokėjimas patraukti žmones, jaunimą, vadinamoji charizma. Jos kunigas Liudas Miliauskas turi su kaupu, o kai matai spindinčias čia stovyklaujančių vaikų akis, supranti, kad tai ir yra pati geriausia padėka jam už tuos kilnius darbus, kuriuos, pašauktas Dievo, jis dirba.

 

Algis Vaškevičius

http://www.draugas.org/