Jaunimo veikla

Tikino sugrįšią

Stovykloje vaikai ne tik lankė pamaldas, kalbėjosi apie dvasinius dalykus, bet ir dalyvavo teminiuose būreliuose – žurnalistikos, muzikos, dailės, sporto ir įvairiuose kituose, kuriuos jiems vedė iš įvairių Lietuvos miestų stovykloje plušėję savanoriai. Visas veiklas, kuriomis organizatoriai praturtino stovyklautojų kasdienybę, sunku būtų išvardyti. Pėsčiųjų žygiai, koncertai, vakaronės iki išnaktų prie laužo, komandiniai žaidimai, šokiai ir visa, ką tik įsivaizduoti leido jų fantazija. Dainos, pokalbiai ir vaikų juokas Batakiuose aidėjo bemaž dvi savaites – vaikai stovyklavo dviem pamainomis: jaunesniųjų grupė – liepos 10–13 dienomis, vyresniųjų – liepos 17–20.

Pasibaigus atsisveikinimo pamaldoms, daiktus ir palapines besikraunantys vaikai neslėpė ašarų – per keletą dienų, praleistų drauge gamtoje, Batakių liuteronų evangelikų parapijos bažnyčios kieme, jie taip susidraugavo tarpusavyje, prisirišo prie savanorių, jog širdys kupinos ir džiaugsmo, ir išsiskyrimo liūdesio. Kalbinti stovyklautojai vienbalsiai teigė būtinai sugrįšią čia ir kitąmet, o su naujai atrastais bendraminčiais bendrausią laiškais. Trylikamečiai dvyniai Vilius ir Julius, paklausti, kokius įspūdžius parsiveš iš stovyklos, „Tauragės žinioms“ sakė išmokę įdomių dalykų bei susiradę daugybę draugų.

– Labai prisirišome prie vadovų, visi čia tokie draugiški, nuoširdūs. Įvairius žaidimus žaidėme, žurnalistikos būrelyje bandėme kurti laikraštį apie Batakius, mokėmės, kaip rašyti straipsnius. Taip pat smagu buvo ir bažnyčioje dainuoti, kalbėtis su vadovais. Čia vienintelė stovykla, kuriai baigiantis visi verkia, – pasakojo berniukai, o vėliau smalsiai stebėjo ir kaip kalbinamas stovyklos organizatorius Karolis Skausmenis. Atrodo, vaikus rimtai sudomino žurnalistika.

Savanorystė įkvepia

Pakalbintas vienas iš savanorių, Vilniuje policijoje dirbantis tauragiškis teisės studentas Augustinas, teigė savanoriauti į šią stovyklą atvykęs jau 5-tąjį kartą, prieš tai vaikinui teko pačiam būti stovyklautoju. Jaunas pareigūnas neslėpė, jog, būdamas savanoriu, ne tik duoda, bet ir gauna – teigiamos emocijos praturtina, džiugina ir įkvepia tolimesniems geriems darbams. Taip pat Augustinui svarbios ir dvasinės patirtys – diskusijos apie Dievą, religinės praktikos.

– Čia smagu atvažiuoti tiek dėl žmonių, vadovų, tiek dėl pačių vaikų – norisi stengtis, kad vaikams būtų gera, kad jie norėtų sugrįžti, kad pajustų bendravimo džiaugsmą ir draugišką atmosferą. Taip pat traukia gamta, aktyvus poilsis, prasminga veikla joje, – teigė Augustinas.

Stovyklos organizatorius ir siela, Batakių parapijos kunigas Karolis Skausmenis su žurnaliste sutiko pasikalbėti išvykstant paskutiniams stovyklautojams. Nors dviejų savaičių darbas su vaikais gamtoje kunigą truputį išvargino, geranoriškumo ir nuoširdumo nenuslėpsi – jaunas vyras teigė esantis laimingas, jog vaikams jo stovykloje gera.

– Karoli, papasakokite, kiek metų gyvuoja ši stovykla, kokia jos idėja?

– Pradžia buvo, kai gimė mintis suorganizuoti stovyklą Batakių parapijos jaunimui, šeimoms su vaikais, nes vasarą lyg ir trūko užimtumo, dvasinio ugdymo, Biblijos studijų. Pirmą kartą buvo vos keliolika vaikų, vėliau dalyvių skaičius ėmė augti, tai tapo tradicija. Šiemet stovykla, jei skaičiuosime nuo pat pradžių, veikia jau 19 kartą. Iš lūpų į lūpas vaikai vienas kitam perduodavo įspūdžius, kol stovykla išaugo – ketvirtus metus iš eilės surenkame virš 200 vaikų. Tauragės krašte tokių masiškų stovyklų daugiau nėra, ir mes stengiamės, kad veikla būtų kuo įvairesnė. Apimame labai platų spektrą užsiėmimų – nuo sportinių, judrių žaidimų, iki meno, psichologijos, dvasinio mokymo. Kadangi suvažiuoja labai skirtingų gabumų ir patirčių turintys vadovai, jie tikrai turi kuo pasidalyti su vaikais – kiekvienas veda užsiėmimus pagal savo kompetenciją – kas moko dainuoti, kas šokti, kas rašyti.

– Kiek metų pats tarnaujate Batakių parapijoje? Nuo kada dalyvaujate stovyklos organizavime?

– Į Batakių parapiją buvau paskirtas 2013-aisiais. Tačiau kaip vadovas šioje stovykloje dalyvauju jau tryliktus metus. O po paskyrimo ją pats organizuoju.

– Kaip ši stovykla susijusi su tikėjimu? Ar priimate tik liuteronų bendruomenės vaikus?

– Pradžioje stovykla buvo būtent liuteronų vaikams ir jaunimui. Tačiau vėliau ėmė važiuoti vaikai ir iš katalikų parapijų. Vis viena ši stovykla yra krikščioniška, ji vyksta Batakių liuteronų bažnyčios kieme ir, nors tapo tarpkonfesine, vis tiek ją siejame su mūsų bažnyčia – vaikams skiepijame krikščioniškas vertybes. Stovykla prasideda ir baigiasi pamaldomis, taip pat jos vyksta kas vakarą, kaip ir užsiėmimai bažnyčioje. Paskutinį vakarą vyksta naktinės pamaldos. Tai yra rimti dalykai, kurie siejasi su tikėjimu, su meile, su tarpusavio supratimu. Šiais metais gvildenome temą krikščioniško gyvenimo tikslas, tai – kas aš esu, mano gabumai, talentai, pasirinkimai, atsakomybės.

– Vaikai noriai dalyvauja pamaldose, įsitraukia į krikščioniškas diskusijas? Jie priima šią informaciją?

– Na taip, praktiškai visi, kurie atvažiuoja, žino, kad čia išgirs krikščionišką mokymą, nes būna iš draugų girdėję, kad stovykla įsikūrusi prie bažnyčios. Vieni kiti, ypač kurie atvyksta pirmą kartą, iš pradžių suklūsta, galvoja, na kas gali vykti prie bažnyčios ir bažnyčioje? Bet, pirmą kartą įėjus į bažnyčią, jų akys nušvinta – vaikai džiaugiasi ir priima, užsidega entuziazmu, vos pajunta čia vyraujančią atmosferą. Pirmąją dieną gal būna kiek nedrąsu, kol susipažįsta, susiranda draugų. Vaikai nebijo būti bažnyčioje, jie čia jaučiasi laisvai ir džiaugiasi tuo. Ir tai, kad jie nenori išvažiuoti, nuo mažiausių iki vyriausių, nes jiems čia jauku ir miela, kad jie nebijo čia būti, mums yra geriausias įvertinimas.

– Ar jūsų pačių neišvargina dviejų savaičių darbas su tokiu būriu vaikų?

– Man padeda 32 savanoriai, iš įvairiausių miestų, kurie vienaip ar kitaip yra susiję su mūsų parapija arba tiesiog yra pakviesti draugų. Trečdalis jų yra buvę stovyklautojai, kurie, pabuvoję čia, užsinori patys padirbėti su vaikais, skleisti gėrį, rodyti gerąjį pavyzdį. Visa tai yra daroma geranoriškais pagrindais. Na taip, išvargina šiek tiek, bet tą nuovargį atperka vaikų džiaugsmo ašaros. Štai antrąją dieną darėme žygį po apylinkes, kurio metu vaikai patyrė, kas yra komandinis darbas, savęs pažinimas, kito pažinimas, įsiliejimas į grupę, žmogaus santykio su žmogumi pajautimas. Mokėmės priimti kitą žmogų, užmegzti diskusiją, ir, nors vaikų amžiaus amplitudė gana plati, nuo pirmokų iki jaunimo, mažesnieji jaučia vyresniųjų rūpestį, vieni iš kitų mokomės.

Dėkojame už pokalbį.

Eglė ČERVINSKAITĖ

http://taurageszinios.lt/