Archyvas - 2005

Chorinėmis giesmėmis jas papuošė Tauragės parapijos choras bei Muzikos Sandraugos choras „Cantate Domino“, kuriam praėjusiais metais suėjo 5 metų jubiliejus.
Pamaldose bažnyčia prisiminė ilgametį bažnyčios vyskupą Joną Viktorą Kalvaną, vyresnįjį. Dabartinis bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis savo pamoksle vyskupą apibūdino kaip šviesios atminties žmogų, stačiusį bažnyčią Dievui daugelio žmonių širdyse. Jono Kalvano 10-ųjų mirties metinių jubiliejui skirtose pamaldose skambėjo specialiai paruošti ir Irenos Kalvanaitės-Pavilanskienės atlikti vyskupo mėgstamiausi J. S. Bacho kūriniai vargonams.
Vyskupas Jonas Kalvanas buvo vienas iš tų žmonių, kuriam Viešpats patikėjo vesti bažnyčią sunkiais sovietinės priespaudos metais. Gimė jis 1914 balandžio 24 d. Ruobežuose, Biržų parapijoje. Baigęs Biržų gimnaziją, 1933-36 m. studijavo Vytauto Didžiojo Universiteto Evangelikų Teologijos fakultete, kurį uždarius 1936-1939 m. studijas baigė Rygos universiteto teologijos fakultete, teologijos licenciato laipsniu. 1940 m. liepos 28 d. buvo ordinuotas kunigu Tauragėje. Kunigavo Tauragės, Sartininkų, Batakių, Skaudvilės ir kitose parapijose, taip pat aptarnavo latviškai kalbančias Lietuvos liuteronų bažnyčios parapijas. Nuo 1941 renkamas konsistorijos nariu. 1971 balandžio 20 d. Sinode išrinktas Konsistorijos pirmininku. 1976 m. birželio 20 d. išrinktas bažnyčios vyskupu.
Vyskupas J. Kalvanas tapo viena žymiausių XX a. liuteronų bažnyčios asmenybių. Jis dėjo daug pastangų, kad bažnyčia atsilaikytų prieš Sovietinę priespaudą, stengėsi, kad bažnyčia būtų reprezentuojama Europos ir pasaulinėse liuteroniškose bei ekumeninėse konferencijose. Jo pastangomis 1968 m. bažnyčia buvo priimta į Pasaulinę Liuteronų Sąjungą. 1977-1984 m. jis buvo PLS vykdomojo komiteto nariu. Vyskupas sovietiniais metais rūpinosi bažnyčios leidybine veikla, vadovavo liuteroniškos literatūros rengimui. Nuo 1955 metų jis kartu su kitais kunigais leido Evangelikų Bažnyčios Kalendorių, kurio daugumą numerių parengė asmeniškai, buvo giesmyno „Giesmių ir Maldų Knygelė“ (1982 m., 1988 m.) bei bažnyčios žurnalo „Lietuvos Evangelikų Kelias“ (1990-1995 m.) redaktorius, leidinio „Dievas ir Gamta“ (1994 m.) autorius. J. Kalvanas buvo Martyno Mažvydo katekizmo 450 metų sukakties minėjimo komisijos narys, paminklo Martynui Mažvydui vertinimo komisijos narys. Vyskupas vadovavo liturginėms apeigoms 1991 m. Bitėnų kapinaitėse perlaidojant Vilhelmą Storostą Vydūną, 1994 m. Priekulės parapijos Elniškės kapinėse perlaidojant kun. prof. dr. Vilių Gaigalaitį bei jo žmoną Mariją. J. Kalvanas dalyvavo steigiant Klaipėdos universiteto Teologijos Katedrą, skaitė joje paskaitas, pasirašė tarpbažnytinės bendrystės sutartį su Vokietijos Lipės krašto ev. liut. Bažnyčia (1992 m.), JAV Evangelikų liuteronų bažnyčios Grand Canyon sinodu (1994 m.).
Vyskupas Jonas Kalvanas ne tik ištikimai rūpinosi bažnyčia, bet kartu buvo geras šeimos tėvas. 1946 vedė mokytoją Martą Račkauskaitę. Dievas juos dosniai palaimino - jie užaugino 6 vaikus: Kristiną, Ireną, Joną, Juliją, Viktoriją ir Aną. Būdamas nepaprastai užimtas jis sąžiningai atliko savo tėvišką pareigą, perdavė tikėjimą savo vaikams. Jo sūnus Jonas Viktoras (1948-2003) 1995 m. sinode buvo išrinktas bažnyčios vyskupu.
Vykupas J. Kalvanas mirė staigia mirtimi 1995 m. sausio 15 d. Jis palaidotas Tauragės parapijos Joniškės kapinėse. Po šventinių pamaldų vyskupo žmona Marta, vaikai bei kiti šeimos nariai, kunigai ir tikintieji aplankė jo kapą, kur buvo sugiedota jo pamėgta giesmė „Jėzus gyvas, aš taip jau!“ Ši šviesi asmenybė ilgai išliks tikinčiųjų atmintyje kaip ištikimas Viešpaties tarnas, pasišventęs sielų ganytojas ir pareigingas šeimos tėvas. Savo gyvenime jis įvykdė skirtą pašaukimą – ištikimai tarnavo Dievui ir artimui. Jo nuolankumą matome iš testamento žodžių, kuriame jis užrašė: „Mano vardu paskaitykite mano atsakomuosius žodžius, kurie tesie mano padėka man patarnavusiems ir dvasinis testamentas iš Luko evangelijos 22,24-27. Neprilygkite pagonims ir nerodykite pagoniškumo... Nerodykite gražbylystės, t.y. tuščiakalbystės... Paminklų nestatykite, tik antkapį su balta marmurine lenta“. Jo gyvenimo paminklu išlieka tikėjimo darbai, kuriuos jis atliko Viešpaties Dievo garbei. „Palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip, ­ sako Dvasia, ­ jie turi atilsėti nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi“ (Apr.14,13).


Kun. dr. Darius Petkūnas