Aktualu

Penkios kun. Pauliaus Tittelbacho gyvenimo epochos

Kunigas Paulius Tittelbachas

2017 Lapkričio mėn. 10 d.

Kėdainių miesto evangelikų liuteronų kunigas Paulius Tittelbachas buvo garsus ne tik savo parapijoje – jis buvo gerai pažįstamas visų tikėjimų Lietuvos žmonėms. Šios išskirtinės asmenybės nuomonės turėjo paisyti visi kunigo pergyventi politiniai režimai.

Lietuvos katalikams švenčiant savo Bažnyčios XX amžiuje dirbusių patriarchų gyvenimo ir veiklos sukaktis, šešėlyje lieka kitų tikėjimų dvasininkų gyvenimas. Tačiau tuo laikotarpiu visų be išimties konfesijų bažnyčiose būta išskirtinių asmenybių. Viena jų – evangelikų liuteronų kunigas Paulius Tittelbachas.

Provincijos parapijos kunigas

1892 metais Kėdainius ir šio miesto evangelikų liuteronų parapiją sukrėtė žinia – mirė net 49 metus joje tarnavęs kunigas Henrikas Adolfas Perzėkė. Į jo vietą buvo paskirtas Dorpato (dabartinio Tartu, Estija) universitete teologijos kandidato laipsnį įgijęs P. Tittelbachas. Ką tik į kunigus įšventintam jaunuoliui autoritetu prilygti visą parapijiečių kartą išganiusiam patriarchui buvo nelengvas iššūkis. Aktyviausiais H. A. Perzėkės veiklos metais, XIX amžiaus viduryje, Kėdainių ir Ariogalos liuteronų parapijose buvo apie 1500 tikinčiųjų – dvigubai daugiau nei Vilniuje ar Kaune. Tačiau P. Tittelbachas perėmė jau tirpstančią protestantų bendruomenę. Ekonominio sąstingio Rusijoje paskatinta emigracija privertė liuteronus emigruoti į Amerikos ir Afrikos žemynus.

Kėdainiai buvo keistas liuteronų eksklavas, gerokai nutolęs nuo šios konfesijos centrų Vakarų Žemaitijoje ir šalies šiaurėje. Vis dėlto evangelikai Kėdainiuose laikėsi dėl kelių specifinių priežasčių. Pagrindinė jų buvo ta, kad miestas ir milžiniški apylinkių plotai priklausė Kėdainių dvarui, valdomam vokiečių Totlebenų šeimos. Ir po grafo Eduardo Totlebeno mirties jo žmona Viktorina visapusiškai rėmė Kėdainių liuteronų bažnyčią bei mokyklą. Tad ir P. Tittelbachas netruko užmegzti pažinčių ir užsitarnauti autoritetą. Po beveik poros dešimčių metų Kėdainiuose jam tapo ankšta. Naują savo gyvenimo ir valstybių virsmų epochą jis pasitiko jau Vilniuje, 1910 metais tapęs šio miesto evangelikų liuteronų bažnyčios klebonu.

Aktyviausios veiklos periodai

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, P. Tittelbachas įsteigė vieną pagrindinių Vilniaus pabėgėlių labdaros punktų ir karo lazaretą. Vokietijos kariuomenei užėmus Lietuvą, jis paskiriamas Kuršo konsistorijos probstu (dekanu). Tai buvo simbolinis sugrįžimas į gimtinę – būtent tuometėje Kuršo gubernijos Aizputės apskrityje 1865 metų lapkričio 23 dieną ir gimė būsimasis dvasininkas. Lietuvos sostinei tapus įvairiausio plauko grobikų konfliktų scena, kunigas grįžo atgal į Kėdainius. Tačiau savo pirmojoje parapijoje jis neužsidarė. Nuo 1919 metų jis tapo Evangelikų liuteronų bažnyčios sinodo sudarytos konsistorijos faktiniu lyderiu. Lietuvos vokiečių liuteronų sinodo senjoru P. Tittelbachas buvo renkamas visą gyvenimo Lietuvoje periodą. Kėdainiuose gyvenimą teko pradėti tarytum iš naujo – seniai pažįstamas kraštas buvo jau naujoje valstybėje. Joje vokiečiai buvo nebe Reicho viešpačiai, bet kukli tautinė mažuma, privalanti paklusti naujai tvarkai. Tačiau dalis vokiečių, o ypač – dvasininkija, su naujomis taisyklėmis taikėsi labai sunkiai. P. Tittelbachas stojo į gretas tų, kurie kovojo už vokiečių įtakos savo konfesijoje išlaikymą. Visą tarpukario Lietuvos gyvavimo periodą jis atkakliai priešinosi lietuvių liuteronų siekiams gauti lygiavertes teises sprendžiant savo Bažnyčios reikalus.

Patriotizmo ir šovinizmo sūpuoklėse

P. Tittelbachui likimas lėmė gyventi epochose, kuriose vokiečių tautai teko įvairiausi išbandymai. Visuomeniniams, politiniams ir religiniams lyderiams nenuplaukti su kylančiomis germaniško šovinizmo bangomis buvo nelengvas iššūkis. Didelė dalis Lietuvos vokiečių lyderių, jų, deja, neatlaikė. P. Tittelbachas stengėsi laviruoti tarp ideologinių ledkalnių, tačiau įvairių kaltinimų jis neišvengė. Vokiečių dvasininkijos šovinistinėmis nuostatomis rengtos dirvos Mažajai Lietuvai atplėšti nuo valstybės efektas buvo trumpalaikis. Pasauliniam karui besirengiantys diktatoriai ant žemėlapio užbrėžė brūkšnį šiapus SSRS sienos ir į Lietuvą ėmė riedėti sovietiniai tankai. Apie 50 tūkst. dar neseniai triumfavusių vokiečių turėjo palikti namus ir trauktis į Vokietiją. Karo švytuoklei pasisukus į kitą pusę, daugelis jų grįžo jau kaip kolonistai. Tačiau grįžti leista ne visiems. Nacionalinio socializmo ideologija krikščionių bažnyčioms nebuvo numačiusi vietos būsimoje Trečiojo reicho imperijoje. Nė vienam liuteronų kunigui nebuvo leista grįžti į savo ankstesnes parapijas. Kolonistams (tokį oficialų statusą turėjo net ir gimusieji Lietuvoje) buvo draudžiama kurti ir naujas parapijas. Dalyvauti religinėse apeigose lietuviškose liuteronų bažnyčiose taip pat buvo draudžiama. Brendo vidaus konfliktas. Dauguma ne Vokietijoje gyvenusių vokiečių nebuvo pripumpuoti totalinės propagandos, todėl nebuvo infekuoti nacizmo virusu. Fiureris jiems neatstojo Dievo, tad ir religinės praktikos draudimas buvo nesuprantamas. Berlyno politika nebuvo patenkinti ir iš Vokietijos namo neišleidžiami okupuotų Rytų kraštų dvasininkai. Vis dėlto vokiškas ordnungas (gyvenimo taisyklės) neleido prieštarauti valdžios sprendimams. Tačiau P. Tittelbachas buvo vienas iš dviejų vokiečių liuteronų kunigų, sugebėjusių pergudrauti nacistinio saugumo organus.

Konfrontacija su nacistiniu saugumu

P. Tittelbachas valdė du dvarelius Lietuvoje – vieną prie Pabradės, o kitą – Čėplinavoje, netoli Kėdainių. Pastarajame iki karo jis su šeima nuolat gyveno. Deklaravus nemažus valdytos žemės plotus, jam buvo suteiktas Rytų ūkininko statusas ir išduotas leidimas grįžti į Lietuvą. Lietuvos generalinės srities saugumo policijos ir SD vadas, SS štandartenfiureris Karlas Jägeris gavo informacijos, kad kunigas prasmuko į draudžiamą zoną. Tačiau, galbūt manydamas, kad pagyvenęs kunigas atvažiavo pasitikti senatvės sėdėdamas fotelyje, nesiėmė jokių veiksmų. Tai buvo klaida – patyręs saugumietis neįvertino P. Tittelbacho energijos. Dvasininkas nedelsdamas ėmėsi Lietuvos vokiečių liuteronų bažnyčios organizavimo darbų.

Visą vokiečių okupacijos periodą jis nepailsdamas varstė regioninės civilinės ir karinės administracijos viršininkų duris, įrodinėdamas būtinybę vokiečiams turėti Lietuvoje savo bažnyčią. Kad šis siekis yra palankus Reicho interesams, buvo akivaizdu ne tik Vokietijos liuteronų vyresnybei, bet ir šalies civilinei vyriausybei. Jie matė paradoksalią situaciją, kad okupuotose šalyse buvo toleruojamos visų konfesijų bažnyčios, išskyrus Vokietijos liuteronų. P. Tittelbacho į įvairias instancijas siuntinėjami raštai ne kartą tarpusavyje supjudė vokiečių civilines ir karines žinybas. Tačiau Reicho saugumo institucijos ir nacionalsocialistų partijos galvos jokių argumentų nesvarstė. Jie vadovavosi pusiau mitiniu ir niekur nerašytu fiurerio nurodymu pažaboti vokiečių liuteronų bažnyčios įtaką. Keletas drąsuolių vokiečių liuteronų kunigų, įveikusių geležinę Rytų uždangą, buvo deportuoti atgal į Vokietiją. Tikriausiai toks totalitarinės sistemos bukumas paveikė ir vokietį patriotą P. Tittelbachą. Jis nepaisė saugumo struktūrų draudimo vykdyti ganytojiškas pareigas ir ragino tautiečius neišsižadėti krikščioniško tikėjimo. Tai siutino nacionalsocialistų partijos veikėjus, kurie leido vokiečiams turėti tik tikėjimą į „Reichą, Fiurerį ir partiją“. Tačiau nei bausti, nei išsiųsti P. Tittelbacho visagalis saugumas neišdrįso.

Lietuvos vokiečių epochos pabaiga

Tik 1944 metų vasarą dviem Lietuvoje likusiems vokiečių kunigams jų pastoracinės veiklos draudimas buvo sušvelnintas. Tikriausiai Berlyne buvo suvokta, kad atėjo metas taikytis su arogantiškai stumdytu Dievu – karo pralaimėjimas buvo neišvengiamas. Šimtai tūkstančių Didžiosios ir Mažosios Lietuvos vokiečių, lietuvininkų ir kitų tautų pabėgėlių patraukė į Vakarus. Nemaža dalis jų kelionės tikslo nepasieks, o dauguma pasiekusiųjų niekada daugiau nebepamatys gimtųjų namų. Liepos mėnesį Lietuvą paliko ir Kėdainių kunigas su žmona Anna. Kulmo mieste, Vakarų Prūsijoje, stebėdamas pabėgėlių vilkstines, jis savo ataskaitoje konstatavo ne tik vokiečių liuteronų bažnyčios, bet ir vokiečių įtakos Lietuvoje pabaigą. Grįžus į karo suniokotą istorinę tėvynę, garbaus amžiaus sulaukusiam kunigui vėl teko viską pradėti iš naujo. Kaip ir visiems vokiečiams, turėjusiems pamiršti pangermanistines teorijas ir pradėjusiems naują šalies epochą. P. Tittelbachas, nors ir ne toje vietoje, kur norėjo, bet galėjo iš dalies įgyvendinti savo svajonę – vienoje organizacijoje suburti Lietuvos vokiečius liuteronus. Didelė dalis pastarųjų atsidūrė Vakarų Vokietijoje. Kunigas ir čia tapo ganytoju, ėmusiu globoti pasimetusias, nuskurdusias ir vietinių ujamas aveles. 1946 metais įkūręs pagalbos centrą ir tapęs jo pirmininku, jis šelpė tiek memelenderius, tiek Didžiosios Lietuvos vokiečių pabėgėlius. P. Tittelbachas kunigavo Klein Suntel bažnyčioje, Žemutinėje Saksonijoje. Išeiviai iš Lietuvos, nors jau gyvendami toli, rašydavo jam laiškus kaip savo kunigui, dalydamiesi kasdieniais rūpesčiais ir nostalgiškais prisiminimais. Kunigo energija buvo stulbinama. Baigdamas devintąją gyvenimo dešimtį, jis ėmėsi organizuoti Lietuvos vokiečių žurnalo „Heimatstimme“ leidybą ir tapo jo redaktoriumi. Vis dėlto 1951 metų rudenį Aukščiausiasis savo ištikimą tarną pasišaukė pas save. P. Tittelbachas buvo iškilmingai palaidotas Flegesseno miestelio kapinėse.

Kunigo archyvo perlai

Charizmatiškojo kunigo nebėra jau seniai, tačiau jo sukauptas archyvas išliko iki mūsų dienų. Visus savo gyvenimo periodus liudijančius svarbiausius dokumentus, taip pat laiškus, šeimos narių prisiminimus jis stropiai saugojo. Vertingiausia dalis – nuotraukų rinkinys. Jame atrastos iki šiol nematytos XIX amžiaus pabaigos-XX amžiaus pradžios Kėdainių nuotraukos. Šiuo metu jos yra seniausia istorikams žinoma senamiesčio ikonografinė medžiaga, kurioje galima pamatyti jau nebeišlikusias XVII amžiaus pirmosios pusės urbanistines detales. Įdomus ir Tittelbachų šeimos albumas, kuriame – jau nebeegzistuojančio Čėplinavos dvarelio bei šeimos narių fotografijos, darytos Stanislawo Filiberto Fleury, taip pat – kituose salonuose.

 

Vaidas Banys

"Lietuvos žinios"

 

Susipažinti su dalele nuotraukų rinkinio „Lietuvos žinių“ skaitytojams maloniai leido dabartinis archyvo saugotojas Joachimas Poensgenas.