Kelionės, vizitai

O istorija tokia. 1995 m. kunigė Tamara Schmidt per vieną susitikimą užsiminė, kad yra galimybė gauti bažnyčią Vokietijoje, nes tuo metu Sudargo parapija meldėsi avarinės būklės pastate. Po kelių mėnesių susirašinėjimo Lietuvą pasiekė džiugi žinia, kad Visbeko parapija sutiko savo bažnyčią padovanoti Sudargui, nors norą gauti šią bažnyčią buvo pareiškusi ir viena parapija Ukrainoje. Visbekiečiai paklausė, ar mes turėsime pakankamai lėšų šiai bažnyčiai išardyti ir pervežti. Tam reikėjo apie 10 tūkst. Vokietijos markių, o parapijos kasoje tebuvo 1 tūkst. dolerių. Nepaisant to, buvo ryžtasi pradėti planuoti bažnyčios pervežimą. Kovo 26 d. kun. Virginijus Kelertas, tuo metu būdamas 24 metų amžiaus, pirmą kartą apsilankė Visbeko bažnyčioje, siekdamas įvertinti techninius poreikius bažnyčios išardymui ir pervežimui į Lietuvą. Kelionę į Vokietiją reikėjo spręsti kūrybingai, nes tuo metu maršrutinių autobusų į Vokietiją, kaip šiandien po kelis per dieną, dar nebuvo. Keliauti teko su automobilių pirkliais. Vokietijos pasienyje, nespėjus įsigalioti vizai, sieną teko kirsti nelegaliai, antraip būtų reikėję laukti dar 12 valandų, o grįžtant, dėl sniego gausos ir nevalytų neišvažiuojamų kelių, kelionė pailgėjo dviem parom, užstrigus pirmoje Kalvarijos degalinėje, be to, su prasidėjusiu plaučių uždegimu.

1996 m. balandžio 28 d. Visbeke vyko paskutinės pamaldos bažnyčioje, kuri dabar stovi Sudarge, Lietuvoje. Jose dalyvavo ir kunigė Tamara Schmidt, atnešusi žinią apie galimybę mums gauti šią bažnyčią. O gegužės pradžioje surinkta darbininkų komanda iš Lietuvos nuosavais automobiliais pajudėjo Vokietijos link. Palikęs darbininkus su dviem mašinomis Berlyno žiede, kun. V. Kelertas išvyko į Hojersverdą (Hoyerswerda, Saksonija, Vokietija) pas superintendentą Friedhartą Vogelį, iš kurio, tarpininkaujant tikėjimo broliui Siegfriedui Butleriui, turėjo vilties pasiskolinti bažnyčios pervežimui reikiamus pinigus. Ir viltis neapgavo. Visbeko parapijoje kun. V. Kelertas ir darbininkai buvo nuoširdžiai priimti ir apgyvendinti parapijiečių šeimose. Gegužės 5 d., kartu su Visbeko parapijiečiais, bažnyčia pradėta ardyti ir po penkių dienų, sukrauta į tris sunkvežimius, pajudėjo į Sudargą. Tuo metu tarp Europos valstybių egzistavo sienų kontrolė ir muitų režimas. Pagal muitinės reglamentus, kiekviena prekė, kiekvienas daiktas turėjo savo identifikacinį numerį. Muitininkams paklausus „ką vežate?“ ir išgirdus atsakymą, kad tai bažnyčia, jiems buvo didelė mįslė, kaip priskirti kokį numerį vežamai bažnyčiai, nes toks daiktas per Lietuvos sieną iki tol dar nebuvo važiavęs.

1996 metų Kūčių vakarą gausiai susirinkus Sudargo parapijai, kun. V. Kelertas Dievo žodžiu ir malda pašventino kertinį Sudargo naujosios bažnyčios akmenį.

Šių metų lapkričio 27 d. Visbeko bažnyčioje pamaldų metu tardamas sveikinimo žodį, kunigas V. Kelertas trumpai prisiminė gražios partnerystės pradžią, perdavė Sudargo parapijiečių linkėjimus ir dovaną – Velykų Paschalą. „Jūs matote į gražų kalėdinį dovanų popierių supakuotą dovaną. Tačiau ją išvynioję, rasite paprastą medinę dėžę, – kalbėjo V. Kelertas. – Kadangi ši Velykų žvakė į Visbeką iškeliavo paštu, ji buvo paguldyta į dėžę, primenančią karstą, į kurį, baigęs žemiškąją kelionę, yra guldomas žmogus. Ant dėžės šonų rasite įvairius užrašus, bylojančius apie nueitą žvakės kelią, antspaudus „Lietuva“, „Vilnius“, „Vokietija“, „Frankfurtas prie Maino“, „Visbekas“. Šią dėžę, neišimdami Velykų žvakės, saugokite iki Velyknakčio pamaldų. Jų metu išimta ir uždegta žvakė tepripildo jūsų širdis prisikėlusio Kristaus vilties, kad šiame gyvenimo kelyje išgyvendami Šventojo Rašto žodžių tikrovę „mes čia neturime amžinai išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo“, būtume paguosti. Tegul ši uždegta žvakė skelbia būsimojo miesto viltį, į kurią esame pašaukti viename kūne, Kristuje Jėzuje. O kol kas, belaukiant Kristaus gimimo šventės, šios žvakės puošnus įpakavimas turi vieną stebuklą. Priėjus prie šios žvakės ir pakėlus Kalėdų žvaigždę, jūs pamatysite tiesioginį vaizdo ryšį su Sudargo parapija. Kai domėsitės, kaip gyvena Sudargo parapija, prieikite, pakelkite žvaigždę ir pažiūrėkite po ja. Jei klausite, ar parapija turi kokių sunkumų – prieikite ir pažiūrėkite ten. Galbūt kartais atrodys, kad parapija miršta – tuomet ir vėl ateikite ir pažiūrėkite po žvaigžde.“ Po šių žodžių kun. V. Kelertas pakvietė kun. Wilfriedą Scheuerį išbandyti šią naują ryšio priemonę. Pakėlus Kalėdų žvaigždę, veidrodžio atspindyje matėsi abiejų parapijų kunigai, o už jų – gausus būrys tikinčiųjų.

Daiva Kalinauskaitė

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2016 Nr.12

Po susitikimo su Sudargo draugais

Žvilgsnis į Sudargo parapiją