Bažnyčia išeivijoje

Atrodo dar taip neseniai – 2008 m. rugsėjo 28 d. – čikagiečiai, po iškilmingo atsisveikinimo lietuvių evangelikų liuteronų „Tėviškės“ parapijoje, išlydėjo Jurgį Lampsatį į Berlyną, Vokietiją, pas dukrą Ramintą.
Ir štai vėl susitikimas su juo. Šį kartą jis liūdnas – a. a. J. Lampsatis, žinomas chorvedys, ilgametis Mažosios Lietuvos lietuvių draugijos valdybos pirmininkas bei Mažosios Lietuvos fondo tarybos narys, 2011 m. kovo 18 d. mirė Berlyne.

Gimęs Mozūriškiuose (Klaipėdos apskrity) 1912 m. vasario 3 d., būsimasis chorvedys pasirinko pedagogo specialybę. 1927-1933 m. lankė Klaipėdos mokytojų seminariją. Ją baigęs, J. Lampsatis mokytojavo – dėstė vokiečių kalbą ir muziką [1934-1939 m. dėstė muziką Šilutės gimnazijoje, vadovavo gimnazijos ir evangelikų bažnyčios chorams. 1940-1944 m. dirbo mokytoju Joniškio gimnazijoje]. Dirbdamas Šilutės gimnazijoje jis pradėjo savo aktyvią muziko veiklą – vadovavo mokinių bei lietuvių evangelikų parapijos chorams, vargonavo. Čia, Šilutėje, sutiko nuo Biržų kilusią Palmyrą Kutraitę, kuri vėliau tapo jo žmona.

Atrodo, prieš akis – puikus gyvenimas, tačiau kur buvusios, kur nebuvusios vis labiau ir labiau artinasi negandos. 1944 metais J. Lampsatis su šeima pasitraukė į Vokietiją, kurioje mokytojaudamas praleidžia penkerius metus [mokytojavo Augsburgo lietuvių gimnazijoje, pažinojo Vydūną]. Kaip ir daugelis mūsų tautiečių, 1949-aisiais atvyksta į svajonių žemę – Ameriką. Tėvynės ilgesys, alinantis darbas, sunkus įsikūrimas svetimoje žemėje slegia. Vienintelis džiaugsmas – dukrelės Ramintos, šiandien žinomos pianistės, mokslininkės, pedagogės, atėjimas į šį pasaulį. Metai bėga, svajonė pamatyti laisvą Lietuvą tolsta. Pamažu muzikas įsitraukia į visuomeninį lietuviškos bendruomenės gyvenimą. Atvykus kunigui Ansui Trakiui į Čikagą, 1952 m. susikuria „Tėviškės“ lietuvių ev. liuteronų parapija, kurioje išsivystė gyva veikla – įsisteigė K. Donelaičio lituanistinė mokykla, prie parapijos įsikūrė choras, kurio ilgamečiu vadovu buvo J. Lampsatis. Padedant energingam ir pasišventusiam tuometiniam choro valdybos pirmininkui Leonui Gružui, susibūrė gana gražus būrys choristų, daugiausia jaunimo. Choristų skaičius svyravo tarp 40 ir 60. Dainininkai noriai lankė repeticijas, darbas vyko sklandžiai, draugiškoje nuotaikoje.

Renkantis repertuarą ypatingas dėmesys buvo atkreiptas į lietuvių liaudies giesmes, kurios evangelikų buvo plačiai giedamos tėviškėje. Prasidėjo ilgametė J. Lampsačio draugystė su kompozitoriumi Vladu Jakubėnu. Kompozitorius harmonizavo nemažai liaudies giesmių, kurias „Tėviškės“ parapijos choras giedodavo tradiciniuose Giesmių vakaruose, Verbų sekmadieniais ir kitais atvejais.

Turime būti dėkingi, kad choras ryžosi bent dalį liaudies giesmių įrašyti plokštelėje „Liaudies giesmė“, kurią 1964 metais išleido visuomenininkas Jonas Karvelis. Plokštelėje įgiedota 11 V. Jakubėno ir Valterio Banaičio harmonizuotų liaudies giesmių. Pats laikas pasirūpinti, kad vinilinėje plokštelėje įrašytos dainos būtų perkeltos į kompaktinę plokštelę.

Kompozitorius V. Jakubėnas pagal senovines liaudies giesmes „Tėviškės“ chorui sukūrė dvi kantatas: „Prisikėlimo kantatą“ ir „Pranaše Didis“. Pirmąją choras atliko 1971 m., antrąją – 1972 m. Giesmių vakarų programose. Kantata „Pranaše Didis“ 1972 m. Sekminių dieną buvo įrašyta plokštelėje. Amerikos Lietuvių Tarybos pakviestas, „Tėviškės“ choras tarp kitų kūrinių šią kantatą atliko Vasario 16-osios minėjime Maria gimnazijos salėje 1976 metais. Šiame koncerte solo partijas giedojo G. Ugianskienė ir L. Gružas, fortepijonu palydėjo Arūnas Kaminskas, komp. V. Jakubėno mokinys, kurį, galima sakyti, užaugino „Tėviškės“ parapija. Tos kantatos solo partiją vėliau yra giedojusi ir Aldona Buntinaitė.

„Tėviškės“ parapijos choras, akompanuojant pačiam kompozitoriui, pirmasis 1968 m. Giesmių vakaro programoje giedojo ir Ateitininkų užsakymu sukurtą V. Jakubėno graudingą kantatą „De Profundis“ pagal Bernardo Brazdžionio žodžius.

1973 m. lapkričio 23 d. Maria gimnazijoje buvo minimas Vlado Jakubėno kūrybos 50-metis. „Tėviškės“ choras kartu su jungtiniu choru ir orkestru dalyvavo koncerto programoje.

O kiek „Tėviškės“ parapijos choro suruošta Giesmių švenčių, giedota švenčių pamaldose, laidotuvėse ar sutuoktuvėse, dalyvauta su giesme ir daina įvairiuose renginiuose už parapijos ribų, dainuota Lietuvių dainų šventėse ne tik Čikagoje, bet ir Kanadoje (1978 m.)!

Choras yra giedojęs Klaipėdos krašto išvadavimo 40 metų jubiliejiniame minėjime Jaunimo centro salėje 1963 m., 1969 m. Vydūno minėjime su Vydūno dainomis, 1976 m. Liudviko Rėzos 200 metų gimimo sukakties minėjime Jaunimo centre su dainomis iš Rėzos rinkinio, kurias kompozitorius V. Jakubėnas trumpai prieš mirtį harmonizavo specialiai „Tėviškės“ parapijos chorui. Choras yra prisidėjęs prie programos atlikimo Mažosios Lietuvos lietuvių draugijos ruošiamų Joninių laužų, Šiupinių ir 1965 metais vysk. A. Trakio suruoštoje Šviesos šventėje „Friendship Gardens“, Indianos valstijoje, dalyvaujant solistui Algirdui Braziui ir akompanuojant choro vadovo dukrai Ramintai.

J. Lampsatis šalia choro dar dirbo su moterų nonetu, neatsisakydavo padėti moterų sekstetui (vadovė Bronė Variakojienė) ir vyrų oktetui (vadovas Albertas Paulikaitis).

1981 m. balandžio 12 d. Giesmių vakaro programos pradžioje, vadovavęs „Tėviškės“ parapijos chorui 22 metus, J. Lampsatis dirigento lazdelę perdavė muzikui Arūnui Kaminskui, palinkėdamas sėkmingai tęsti choro darbą ir tradicijas. Kaip pats maestro yra pasakęs, „Atsiskyrimas su pamėgtais choristais buvo sunkus, tačiau žinojau, kad perduodu chorą į parapijiečio – talentingo muziko rankas“.

„Tėviškės“ parapijos choro veikla ir po 57-ių metų tęsiasi. Tiesa, ji nebe tokia gausi, o ir Lietuvių bendruomenėje mes mažiau matome chorą koncertuojant. Tačiau ir dabar chore tarpsta muziko J. Lampsačio pasėta sėkla.

Balandžio 2 d. lietuvių evangelikų liuteronų „Tėviškės“ parapijoje įvyko atsisveikinimas su maestro J. Lampsačiu, choras paskutinį kartą sugiedojo savo ilgamečiam vadovui. Amžinojo poilsio J. Lampsatis atgulė Čikagos lietuvių Tautinėse kapinėse, šalia žmonos Palmyros. Jį priglaudė žemė, kurioje daug metų girdėjosi jo diriguojamo choro giesmės.

Nuliūdę liko dukra Raminta su vyru Rupertu, vaikaičiai Indrė ir Jonas, sesuo Grėta Bražinskienė, krikšto dukra Helen Eckstein, kiti giminės, artimieji ir visa „Tėviškės“ parapija.

Ilsėkis ramybėje, gerbiamas maestro.

Laima Apanavičienė

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2011 Nr.4