Aktualu

Miesto Kultūros centre skaitytame pranešime apie skaudų pabėgėlių likimą, kun. Darius Petkūnas papasakojo apie krašto gyventojų patirtas kančias. Kunigas priminė, kad Klaipėdos krašto gyventojų evakuacija pradėta 1944 m. spalio 7 dieną. Paaiškėjus, kad sovietinė kariuomenė neužilgo pralauš frontą, vietos gyventojams buvo įsakyta per kelias valandas susikrauti būtiniausias daiktus ir trauktis į Rytų Prūsijos gilumą. Masinės gurguolių vilkstinės nusidriekė Klaipėdos-Tilžės kryptimi. Dalis Šilutės miestiečių buvo evakuojami traukiniais. Pesimistinės Reicho valdžios ir kariuomenės prognozės išsipildė. Spalio 9 dieną Raudonoji armija užėmė Šilutę, o 10 dieną pasiekė Kuršių marias, užkirsdama bet kokią galimybę likusių krašto gyventojų pasitraukimui. Neužilgo buvo susprogdintas ir Tilžės tiltas. Nedaugelis likusių Klaipėdos miesto gyventojų dar buvo evakuojami laivais. Kunigas perskaitė Klaipėdos krašto superintendento (vyskupo) Otto Obereignerio prisiminimus apie evakuaciją jūra ir skaudų miesto Šv. Jono bažnyčios likimą.

“Neužmirštamas mūsų paskutinysis sekmadienis Klaipėdoje - 1944 m. spalio 8 d. Vyrų mieste nedaug bebuvo likę, moterų - vos viena kita, netrūko tik įvairių kariuomenės rūšių dalinių. Kaimiškųjų parapijų kolegos su savo parapijiečiais jau buvo pasitraukę. ... Paskutiniosios pamaldos Šv. Jono bažnyčioje buvo numatytos su Šventa Vakariene. Buvau įsitikinęs, kad šiandien arba rytoj prie vartų stovįs priešas kils į paskutinįjį miesto šturmą. Kai viskas buvo jau paruošta išvykimui, tie, kurie dar galėjo varpų kvietimą išgirsti ir tarnyba leido, pajuto šauksmą dalyvauti atsisveikinimo pamaldose. Dar niekad su tokiu meldimu, su tokiu širdingu tikėjimu nebuvo giedota “Didžiausiojoj bėdoj šaukiuosi Tavęsp, o Viešpatie, išgirsk mano maldą”, kaip tą kartą. ... Kad netaptume priešo lėktuvų antskrydžio taikiniu, išplaukti turėjome tik pradėjus temti. Niekas mūsų nedrįso kalbėtis degančio miesto akivaizdoje. Jono bažnyčia degė kaip fakelas, ir jo šviesa mus dar ilgai lydėjo.”

Net spėjusieji pasitraukti į Rytų Prūsiją neišvengė evakuacijos kančių. Spalio 16 d. sovietinė kariuomenė pradėjo ryžtingą puolimą Gumbinės-Goldapo kryptimi, tuo daliai pabėgėlių užkirsdama kelią tolimesniam pasitraukimui. Kai kurie sugrįžo į savo gimtuosius namus, kiti buvo internuoti jiems skirtose stovyklose, kur jų laukė badas. Bado auka tapo ir Ramučių kunigas Samuelis Weihrauchas.

Kunigo Dariaus Petkūno pranešimą Kultūros centro darbuotojai ir miesto seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė įprasmino Martyno Mažvydo giesme „Gyvenimą pašlovintą turėsi.“ Seniūnė pasidžiaugė glaudžiu Priekulės miesto kultūros centro ir parapijos bendradarbiavimu. Renginio dalyviai pasiūlė kiekvienais metais minint Reformacijos šventę uždegti senosios Priekulės liuteronų bažnyčios šventoriuje žvakutes.

Darius Mizgeris